1 Taip kalba VIEŠPATS: „Žiūrėk! Pakelsiu nuožmų vėją Babilonui ir Leb Kamajo[i1] gyventojams. 2 Pasiųsiu vėtytojus į Babiloną, kad jį išvėtytų ir nuniokotų kraštą. Ak, puls jie nelaimės dieną jį iš visų pusių! 3 Tenetempia kilpininkas savo lanko ir tenesigiria savo krūtinės šarvais! Nesigailėkite jo jaunų vyrų, sunaikinkite visą jo kariuomenę!“ 4 Nukauti jie gulės chaldėjų krašte, sužeisti jo gatvėse. 5 Izraelio ir Judo karalystės nepaliktos jų Dievo, Galybių VIEŠPATIES, našlėmis, nors jų kraštas buvo pilnas nusikaltimų Izraelio Šventajam. 6 Bėkite iš Babilono, tegelbsti kiekvienas savo gyvybę! Nežūkite dėl jo kaltės, nes dabar VIEŠPATIES keršto metas; jis gaus, ko nusipelnęs. 7 Babilonas buvo aukso taurė VIEŠPATIES rankoje, nugirdanti visą žemę. Tautos gėrė iš jos vyną, todėl išėjo iš proto. 8 Staiga krito Babilonas ir buvo sutriuškintas; apraudok jį! Atneškite balzamo jo žaizdai, galbūt ji dar užgydoma. 9 ‘Bandėme Babiloną gydyti, bet jis nepagydomas. Palikite jį! Eikime kiekvienas į savo kraštą!’ Taip, jo teismas pasiekė dangų, pakilo iki pat debesų. 10 VIEŠPATS parodė mūsų teisumą; ateikite, paskelbkime Sione, ką padarė VIEŠPATS, mūsų Dievas. 11 Aštrinkite strėles, pripildykite strėlines! VIEŠPATS pažadino medų karalių dvasią, nes nutarė sunaikinti Babiloną. Ak, tai VIEŠPATIES kerštas, kerštas už jo Šventyklą! 12 Iškelkite mūšio vėliavą prie Babilono sienų! Padidinkite sargybą, pastatykite sargybinius, renkite pasalas, nes VIEŠPATS nutarė ir įvykdė, ką buvo kalbėjęs apie Babilono gyventojus. 13 Tau, kuri gyveni prie galingų vandenų ir esi paskendusi turtuose, atėjo galas, tavo gyvenimo siūlas nutrauktas. 14 Galybių VIEŠPATS prisiekė pats savimi: „Ak, pripildysiu tave karių kaip skėrių; jie šauks pergalės šauksmą.“ 15 Savo galybe jis padarė žemę, savo išmintimi sukūrė pasaulį ir savo išmanymu išskleidė dangų. 16 Jam sugriaudus, kyla vandenų sąmyšis danguje, jis pakelia garus nuo žemės pakraščių, lietų pripildo žaibų, vėją paleidžia iš savo svirnų. 17 Kiekvienas žmogus yra kvailas ir neišmanėlis; visus auksakalius gėdina jų stabai, nes ką jie nulieja, tai melas; jie neturi gyvybės. 18 Jie nieko neverti, juoko darbas; jų bausmės metu jie žus. 19 Ne tokia Jokūbo dalia, nes jis yra tas, kuris visa padarė, Izraelis jo paveldo gentis, Galybių VIEŠPATS jo vardas. 20 „Tu mano vėzdas, mano kovos ginklas; tavimi daužau tautas, tavimi naikinu karalystes. 21 Tavimi daužau žirgą ir raitelį, tavimi daužau kovos vežimą ir vežiką. 22 Tavimi daužau vyrą ir žmoną, tavimi daužau senį ir vaiką, tavimi daužau jaunuolį ir merginą. 23 Tavimi daužau piemenį ir jo kaimenę, tavimi daužau artoją ir jo jaučių jungą, tavimi daužau valdytoją ir jo įgaliotinius. 24 Aš atsilyginsiu jūsų akyse Babilonui ir visiems Chaldėjos gyventojams už visas blogybes, kurias jie padarė Sione, tai VIEŠPATIES žodis. 25 Tikėk manimi! Aš prieš tave, niokotojų kalne, visos žemės niokotojau! tai VIEŠPATIES žodis. Aš ištiesiu savo ranką į tave, nuritinsiu tave nuo uolų ir paversiu tave perdegusiu kalnu. 26 Iš tavo griuvėsių nebus imama nei kertinio akmens, nei akmens pamatams. Tu liksi amžina dykynė, tai VIEŠPATIES žodis. 27 Duokite ženklą kraštui, pūskite ragą tautoms! Pašventinkite tautas karui su juo, pašaukite prieš jį visas karalystes: Araratą, Minį ir Aškenazą! Paskirkite jo priešams vadą, rikiuokite žirgus kaip skėrių knibždynę. 28 Pašventinkite tautas karui su juo medų karalių drauge su jo valdytojais bei visais įgaliotiniais ir kiekvieną jam pavaldų kraštą. 29 Žemė dreba ir raitosi, nes vykdomas VIEŠPATIES užmojis prieš Babiloną paversti Babilono kraštą ty´rais, kur nėra jokio gyventojo. 30 Babilono galiūnai liovėsi kovoję ir lindi savo tvirtovėse. Išseko jų drąsa, jie elgiasi kaip moterys. Dega pastatai, sulaužytos vartų velkės. 31 Pasiuntinys bėga įkandin pasiuntinio, šauklys įkandin šauklio pranešti karaliui, kad visas miestas paimtas, 32 brastos užimtos, pelkės padegtos ir kariai siaubo apimti.“ 33 Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Duktė Babilonas kaip klojimas per kūlimą; dar truputis, ir ateis jos pjūties metas.“ 34 „Babilono karalius Nebukadnecaras surijo mane[i2], sugriovė mane, padarė iš manęs tartum tuščią indą. Kaip slibinas prarijo mane, pripildė savo pilvą mano skanėstų ir išvarė mane. 35 Tebūna atkeršyta Babilonui už mano žaizdas!“ sakys Siono miestas. „Tebūna atkeršyta Chaldėjos žmonėms už mano kraują!“ sakys Jeruzalė. 36 O dabar taip kalba VIEŠPATS: „Tikėk manimi! Aš ginsiu tave, atkeršysiu už tave. Nusausinsiu jo jūrą, išsekinsiu jo šaltinį; 37 Babilonas virs griuvėsių krūva, šakalų landyne, siaubo reginiu ir pajuoka, be gyvo žmogaus. 38 Kaip liūtai jie drauge riaumos, kaip liūtukai jie urgs. 39 Jiems nerimstant, aš sutaisysiu gėrimą ir girdysiu juos, kol pralinksmės. Tuomet jie užmigs amžinu miegu ir niekada neatsibus, tai VIEŠPATIES žodis. 40 Nuvesiu juos į skerdynių vietą kaip ėriukus, kaip avinus ir ožius. 41 Taip buvo užimtas Šešachas, į nelaisvę paimtas visos žemės gyrius! Kokiu pasibaisėjimu tautoms tapo Babilonas! 42 Jūra apsėmė Babiloną, šniokščiančios bangos jį užliejo. 43 Jo miestai tapo siaubo reginiu, sausros šalimi ir tyrais, kur niekas negyvena, joks žmogus nekelia kojos. 44 Aš nubausiu Babilone Belį ir ištrauksiu iš jo nasrų, ką buvo prarijęs. Ateityje tautos pas jį daugiau nebeplūs, sugriuvo Babilono siena! 45 Išeik iš jo, mano tauta! Gelbėkite kiekvienas savo gyvybę nuo VIEŠPATIES degančio pykčio! 46 Nuo šiol nenustokite drąsos ir nenuogąstaukite dėl gandų, kurie sklinda krašte, nes vienoks gandas ateina vienais metais, kitoks kitais, gandai apie smurtą krašte ir apie valdovą, kuris kovoja su valdovu. 47 Tikėk manimi! Ateina dienos, kai aš nubausiu Babilono stabus. Jo visas kraštas bus sugėdintas, ir visi jo užmuštieji gulės jame. 48 Tuomet dangus ir žemė, jie ir visa, kas juose, džiūgaus dėl Babilono žuvimo, kai iš šiaurės ateis jo niokotojai, tai VIEŠPATIES žodis. 49 Taip, Babilonas turi žūti dėl Izraelio užmuštųjų, kaip visos žemės užmuštieji žuvo per Babiloną. 50 Jūs, pabėgėliai nuo kalavijo, skubėkite, negaiškite! Prisiminkite VIEŠPATĮ iš tolo, Jeruzalė teateina jums į širdį! 51 Mes sugėdinti, nes patyrėme pajuoką. Veidai mums kaista iš gėdos, nes svetimieji įėjo į mū-sų VIEŠPATIES Namų Šventyklą. 52 „Todėl, tikėk manimi, ateina dienos, tai VIEŠPATIES žodis, kai aš nubausiu jo stabus, ir visame jo krašte dejuos sužeistieji. 53 Nors Babilonas ir pakiltų į dangų, nors įsitvirtintų galingoje aukštybėje, mano niokotojai jį pasieks“, tai VIEŠPATIES žodis. 54 Klausykitės! Ataidi riksmas iš Babilono, baisus bildesys iš Chaldėjos krašto! 55 Ak, niokoja VIEŠPATS Babiloną, tildo jo siaubingą ūžesį! Šniokščia jo bangos kaip galingi vandenys, aidi jų siautėjantis ūžesys, 56 nes niokotojas atėjo į jį, į Babiloną. Jo galiūnai paimti nelaisvėn, jų lankai sulaužyti, nes VIEŠPATS yra atlyginimo Dievas, ir jis tikrai atlygins. 57 „Taip nugirdysiu jo didžiūnus ir išminčius, jo valdytojus, įgaliotinius ir galiūnus, kad jie užmigs amžinu miegu ir niekada nepabus“, tai žodis Karaliaus, kurio vardas Galybių VIEŠPATS. 58 Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Plačioji Babilono siena bus sulyginta su žeme, aukštieji vartai sudeginti ugnimi. Taigi tautos tuščiai triūsia ir gentys dėl liepsnų varginasi.“ Pranašavimas siunčiamas į Babiloną 59 Štai kokį reikalą pranašas Jeremijas patikėjo Machsėjos sūnaus Nerijos sūnui Serajai, kai tas ėjo į Babiloną drauge su Judo karaliumi Zedekiju ketvirtais jo valdymo metais. Seraja buvo stovyklų tvarkytojas. 60 Jeremijas atskiroje knygoje buvo aprašęs visas nelaimes, kurios turėjo ištikti Babiloną, ir visus anuos žodžius, kurie buvo rašyti Babilonui. 61 Jeremijas tarė Serajai: „Kai pasieksi Babiloną, žiūrėk, kad perskaitytum garsiai visus šituos žodžius. 62 Paskui tarsi: ‘VIEŠPATIE, tu pats grasinai sunaikinti tą vietą taip, kad nei žmonės, nei gyvuliai joje nebegyvens, kad ji amžinai liks tyrais.’ 63 Baigęs skaityti knygą, pririšk prie jos akmenį, įmesk į Eufratą 64 ir tark: ‘Taip Babilonas nuskęs! Nebepakils iš nelaimės, kurią jam atsiųsiu.’“ Žodžiu „varginasi“ baigiasi Jeremijo žodžiai[i2]. | 
