¹ Kai jau buvo vėlu, jo palydos tarnai pasiskubino išeiti. Bagojas uždarė palapinę iš lauko ir atleido visus tarnavusius jo viešpačiui. Jie nuėjo miegoti, nes visi buvo išvarginti ilgai trukusios puotos. ² Taigi viena Judita buvo palikta palapinėje su Holofernu, tysančiu savo lovoje, nes jis buvo mirtinai girtas.

³ Judita buvo liepusi tarnaitei stovėti lauke prie jos miegamojo ir laukti, kaip paprastai kitomis dienomis, kol ji išeis, nes sakė eisianti melstis. Tą pat ji buvo pasakiusi ir Bagojui.

Holofernui nukertama galva

⁴ Taigi visi buvo išėję, ir nė vieno, svarbaus ar nesvarbaus, nebuvo likę miegamajame. Tuomet Judita, stovėdama prie jo lovos, savo širdyje meldėsi:

„Viešpatie, visos galybės Dieve,

maloniai pažvelk šią valandą į mano žygį

Jeruzalei išaukštinti!

⁵ Iš tikrųjų dabar metas padėti tavo paveldui

ir įvykdyti mano užmojį ­

sunaikinti prieš mus išsirikiavusius priešus.“

⁶ Nuėjusi prie lovos atramos Holoferno galvūgalyje, ji nusiėmė ten kabojusį jo kalaviją, ⁷ priėjo arčiau prie lovos, pagriebė jį už plaukų ir tarė: „Duok man jėgų šiandien, Viešpatie, Izraelio Dieve!“ ⁸ Tada iš visų jėgų du sykius smogė į kaklą ir nukirto jam galvą. ⁹ Nuritusi kūną nuo lovos, ji nutraukė tinklelį nuo lovos atramų. Tada nedelsdama išėjo ir padavė Holoferno galvą tarnaitei. ¹⁰ Ji įdėjo ją į maisto maišelį.

Tada jos abi drauge išėjo pasimelsti, kaip buvo pratusios daryti.

Perėjusios stovyklą, jos apsuko ratu slėnį, užkopė kalno šlaitu į Betuliją ir atėjo prie jos vartų. ¹¹ Jau iš tolo Judita šaukė sargybiniams prie vartų: „Atidarykite, atidarykite vartus! Dievas, mūsų Dievas su mumis! Jis teberodo savo galybę Izraelyje ir savo jėgą mūsų priešams, kaip padarė šiandien!“

¹² Išgirdę jos balsą, miesto gyventojai atskubėjo prie vartų ir pašaukė miesto seniūnus. ¹³ Subėgo visi, nuo menkiausio iki didžiausio, nes jos sugrįžimas buvo visiems staigmena. Atidarę vartus, jie sveikino abi moteris, užkūrė laužą, kad galėtų jas matyti, ir spietėsi aplink. ¹⁴ Judita skardžiu balsu ragino juos: „Šlovinkite Dievą! Šlovinkite jį! Šlovinkite Dievą, kuris neatšaukė savo gailestingumo Izraelio namams, bet išblaškė mūsų priešus mano ranka kaip tik šią naktį!“

¹⁵ Tada Judita išėmė iš maišelio galvą ir parodė visiems, tardama: „Štai Holoferno, asirų kariuomenės vado, galva! O čia tinklelis, po kuriuo jis gulėjo girtas. Viešpats paguldė jį moters ranka! ¹⁶ Kaip gyvas Viešpats, mane saugojęs mano žygyje, prisiekiu, kad mano veidas suviliojo jį pražūčiai, kad su manimi jis nepadarė nuodėmės, mane išniekindamas ar sugėdindamas.“

¹⁷ Visi žmonės buvo tarsi be žado. Puolę kniūbsti, jie pagarbino Dievą vienu balsu: „Pašlovintas tu, mūsų Dieve, nes šią dieną sutramdei savo tautos priešus.“

¹⁸ Tada Uzijas tarė Juditai:

„Tu, dukterie, esi Dievo Aukščiausiojo palaiminta

labiau už visas moteris žemėje!

Tebūna pašlovintas Viešpats Dievas,

dangaus ir žemės Kūrėjas,

vedęs tave nukirsti

mūsų priešų vado galvą!

¹⁹ Tavo gyrius niekada neišblės širdyse žmonių,

atsimenančių Dievo galybę.

²⁰ Tepadaro Dievas, kad tavo žygis

teiktų tau amžiną garbę,

ir teatlygina tau visokeriopa palaima!

Juk tu statei į pavojų savo gyvastį,

kai mūsų tauta buvo parklupdyta,

ir nukreipei mūsų pražūtį,

eidama teisiu keliu priešais mūsų Dievą.“

Visi žmonės atsiliepė: „Amen! Amen!“