¹ Todėl jie buvo vertai nubausti

panašiais gyvuliais ir kankinti daugybės kenkėjų.

² Užuot taip baudęs savo tautą, tu darei gera

ir, norėdamas patenkinti didelį jų alkį,

parūpinai valgyti putpelių mėsos ­ retą skanėstą.

³ Todėl anie^[i1], nors ir išalkę,

bjaurėdamiesi prieš juos siųstais gyvūnais,

neteko net įprasto noro valgyti,

o šie^[i2], trumpai kentėję stoką, maitinosi skanėstais.

⁴ Reikėjo, kad anuos engėjus ištiktų negailestingas alkis,

o šiems pakako tik parodyti,

kaip kankinami jų priešai.

⁵ Net tada, kai juos užklupo baisus žvėrių šėlsmas,

ir jie buvo naikinami pasalomis geliančių gyvačių,

tu nepykai iki galo.

⁶ Tik valandėlę, tik dėl įspėjimo jie patyrė siaubą^[i3],

nors turėjo išganantį ženklą,

kad jiems primintų tavo Įstatymo įsaką.

⁷ Juk kas gręždavosi jo link, būdavo išgelbėtas

ne per daiktą, į kurį žvelgė,

bet per tave, visų Gelbėtojau.

⁸ Taip tu įtikinai mūsų priešus,

kad esi tas, kuris išgelbsti nuo visa, kas pikta.

⁹ Juk skėrių ir musių įkandimai anuos žudė,

ir vaisto jų gyvasčiai išgelbėti nerasta,

nes jie buvo nusipelnę bausmės tokiais kūriniais.

¹⁰ Bet tavo vaikai nebuvo nugalėti

net nuodingų gyvačių geluonių,

nes tavo gailestingumas atėjo jiems į pagalbą

juos gydydamas.

¹¹ Kad atmintų tavo žodžius,

jie buvo sugelti ir greitai išgelbėti,

idant nenugrimztų į baisią užmarštį

ir netaptų abejingi tavo gerumui.

¹² Iš tikrųjų negydė jų nei žolės, nei pavilgas,

bet tavo, Viešpatie, visa gydantis žodis!

¹³ Tu gyvybės ir mirties Valdovas,

tu nuvedi mirtinguosius prie mirtingųjų pasaulio vartų

ir parvedi atgal!

¹⁴ Žmogus, tiesa, žudo savo nedorumu,

bet negali sugrąžinti iškvėpto gyvybės alsavimo

ar išlaisvinti mirties paimtą sielą.

Kruša ir mana

¹⁵ Pabėgti iš tavo rankos niekas negali.

¹⁶ Anie nedorėliai, atsisakę tave pažinti,

buvo nuplakti tavo rankos galybe,

kankinti neįprastų liūčių, krušos bei perkūnijos

ir visiškai nuniokoti ugnies.

¹⁷ Nuostabiausia, kad vanduo,

kuris visa gesina,

dar labiau kurstė ugnį,

nes Visata gina teisiuosius.

¹⁸ Vienu metu liepsna buvo sutramdyta,

kad nesudegintų kūrinių,

siųstų pulti nedorėlių,

idant nedorėliai, tai matydami, žinotų,

kaip jie ištikti Dievo teismo.

¹⁹ Kitą kartą net pačiame vandenyje

ji įsiliepsnojo galingiau už save pačią,

kad sunaikintų nedoros šalies derlių.

²⁰ Tuo tarpu savo tautą tu maitinai angelų maistu

ir nuolat tiekei jiems duonos iš dangaus,

paruoštos be jų triūso,

labai gardžios ir tinkamos kiekvienam skoniui.

²¹ Maistas, kurį davei,

rodė tavo švelnumą savo vaikams,

nes taikėsi prie skonio to, kuris jį valgė,

ir mainėsi į tai, kas valgančiajam patiko.

²² Sniegas ir ledas^[i4] ištvėrė ugnį netirpdami;

tai įvyko, kad tavo vaikai žinotų,

jog jų priešų derlius naikinamas ugnies,

kuri liepsnoja krušoje ir žaibuoja liūtyje.

²³ Bet kad būtų pamaitinti teisieji,

ta pati ugnis užmiršo net savo įgimtą jėgą.

²⁴ Tarnaudama tau, savo Kūrėjui, kūrinija

nuožmėja, kad būtų nubausti nedorėliai,

ir švelnėja tiems, kurie tavimi pasitiki.

²⁵ Taip ir tuomet, prie visko prisitaikydama,

ji tarnavo tavo visa maitinančiam dosnumui

pagal tai, ko kam reikėjo ir ko kas troško,

²⁶ idant tavo vaikai, kuriuos tu, Viešpatie, mylėjai,

žinotų, kad ne derliaus įvairovė maitina žmoniją,

bet tavo žodis išlaiko tuos, kurie tavimi pasitiki!

²⁷ Tai, kas nebuvo ugnies sunaikinta,

vos pašildžius praskubančiam saulės spinduliui, ištirpo,

²⁸ idant būtų žinoma, kad, dar saulei netekėjus,

žmogui reikia keltis tau dėkoti

ir šauktis tavęs auštant,

²⁹ nes nedėkingo žmogaus viltis sutirps

kaip atšiauri šalna

ir išsilies kaip pamazgos.