¹ Tauta, gyvenusi tamsumoje,

pamatė didžią šviesą;

gyvenusiems nevilties šalyje

užtekėjo šviesybė.

² Tu išaukštinai tą tautą,

padarei jai didelį džiaugsmą.

Tavo akivaizdoje jie džiūgauja

lyg pjūties džiaugsmu,

lyg dalydamiesi grobiu.

³ Juk tu sutriuškinai juos slėgusį jungą,

jų pečius lenkusią kartį,

jų nuožmaus prižiūrėtojo lazdą,

kaip anuomet, Midjano dieną.

⁴ Visi sandalai karių,

trypusių mūšio maišatyje,

visos jų skraistės, išvoliotos kraujyje,

bus sudegintos ir pamaitins ugnį.

⁵ Juk kūdikis^[i1] mums gimė!

Sūnus mums duotas!

Jis bus mūsų valdovas.

Jo vardas bus

‘Nuostabusis Patarėjas,

Galingasis Dievas,

Amžinasis Tėvas,

Ramybės Kunigaikštis’.

⁶ Jo viešpatavimas beribis,

o taika begalinė.

Jis viešpataus Dovydo soste

ir valdys jo karalystę,

tvirtins ir palaikys ją

teismu ir teisumu

dabar ir per amžius.

Galybių VIEŠPATIES narsa tai įvykdys!

Šiaurinės karalystės galas

⁷ Viešpats pasiuntė žodį prieš Jokūbą;

jis krito ant Izraelio.

⁸ Visi žmonės jį žino,

Efraimas ir gyvenantys Samarijoje,

visi, kurie išdidžiai, įžūlia širdimi kalba:

⁹ „Plytos subiro,

bet mes statysime iš tašytų akmenų;

platanai iškirsti,

bet mes vietoj jų imsime kedrus.“

¹⁰ Tačiau VIEŠPATS žadina jų priešus eiti prieš juos,

kursto jų priešininkus imtis žygių.

¹¹ Aramas iš rytų pusės, o filistinai iš vakarų

ryja Izraelį godžiais nasrais.

Todėl jo pyktis neatlyžo,

jo ranka vis dar pakelta!

¹² O tauta negrįžo prie to, kuris ją mokė

plakdamas, ir neieškojo Galybių VIEŠPATIES.

¹³ Taip VIEŠPATS nukirto Izraeliui

galvą ir uodegą,

palmę ir nendrę

tą pačią dieną.

¹⁴ Seniūnai ir kilmingieji ­ tai galva,

o pranašas, kuris moko melo, ­ uodega.

¹⁵ Šios tautos vadai ­ suvedžiotojai,

o tie, kuriuos jie veda, patenka į klystkelius.

¹⁶ Todėl Viešpats netausos jų vyrų,

neparodys pagailos jų našlėms ir našlaičiams,

nes visi jie ­ bedieviai ir nedorėliai,

visų burnose nešvankūs plepalai.

Todėl jo pyktis neatlyžo,

jo ranka vis dar pakelta!

¹⁷ Nedorumas liepsnoja lyg ugnis,

rydama erškėčius ir usnis;

jis įsiliepsnoja miškų tankmėse,

paversdamas jas aukštais dūmų stulpais.

¹⁸ Nuo Galybių VIEŠPATIES pykčio dreba žemė,

žmonės virsta prakurais ugniai.

Nė vienas nesigaili savo brolio,

kiekvienas ryja savo brolį.

¹⁹ Nors ir griebtų iš dešinės,

jie liktų alkani,

nors ir ry´tų iš kairės,

jie dar nepasisotintų.

²⁰ Manasas ryja Efraimą,

o Efraimas ­ Manasą.

Abu jie ryja Judą.

Todėl jo pyktis neatlyžo,

jo ranka vis dar pakelta!