1 Tylėkite, tolimosios salos, mano akivaizdoje! Laukite mano žodžių, tautos! Teateina ir tepareiškia jos savo skundą; drauge rinkimės į teismą. 2 Kas išjudino iš Rytų kovotoją[i1] už teisumą ir pašaukė jį būti savo tarnu? Jis atiduoda jam tautas ir sutrypia jų karalius. Savo kalaviju jis paverčia juos dulkėmis, savo lanku vėjo nešamais pelais. 3 Jis vejasi juos ir pralenkia nepažeistas, vos kelią kojomis siekdamas. 4 Kas tai nuveikė ir padarė? Kas pašaukė kartas nuo pat pradžios? Tai aš, VIEŠPATS, kuris esu pirmas ir su paskutine jų toks būsiu. 5 Išvydo jį tolimosios salos, ir apėmė jas baimė, dreba žemės pakraščiai: artėja, jau čia pat! 6 Kiekvienas jų padeda kitiems, kiekvienas drąsina savo bičiulį. 7 Meistras skatina auksakalį, svidintojas kalvį prie priekalo. „Nuliedinta gerai“, sako jis ir sutvirtina kniedėmis, kad nesvyruotų į šalis. 8 O tave, mano tarne Izraeli, Jokūbai, mano išsirinktasis, mano bičiulio Abraomo palikuoni, 9 iš žemės pakraščių aš pasiėmiau, iš tolimiausių užkampių pasišaukiau. Aš tau tariau: „Tu mano tarnas; išsirinkau tave ir neatmesiu!“ 10 Nebijok, nes aš su tavimi, nebūgštauk, nes aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine. 11 Nešlovę ir gėdą užsitrauks visi, kas niršta ant tavęs. Taps nieku ir eis prapultin visi, kas kovoja su tavimi. 12 Ieškosi, tačiau neberasi tų, kurie vaidijosi su tavimi. Galą gaus ir nieku taps, kas kėlė karą prieš tave, 13 nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, laikau tavo dešinę. Aš tas, kuris tau sako: „Nebijok, aš tau padėsiu!“ 14 Nebijok, kirmine Jokūbai, kirminėli Izraeli! „Aš tau padėsiu!“ tai VIEŠPATIES žodis. Tavo atpirkėjas Izraelio Šventasis. 15 Tu būsi mano kuliamasis velenas, aštrus, su nauju volu ir daugeliu dantų; tu kulsi kalnus ir triuškinsi juos, kalvas paversi pelais. 16 Kai vėtysi, vėjas juos nuneš, audra juos išblaškys. O tu džiaugsiesi VIEŠPAČIU, šlovinsi Izraelio Šventąjį. 17 Užguitieji ir vargšai ieško vandens, o jo nėra, ir liežuvis jiems džiūsta nuo troškulio. Aš, VIEŠPATS, juos išgirsiu, aš, Izraelio Dievas, jų neapleisiu. 18 Ant plikų kalvų atversiu upes ir slėniuose šaltinius. Dykumą paversiu tvenkiniais, išdžiūvusią žemę vandens versmėmis. 19 Prisodinsiu dykumoje kedrų, akacijų, mirtų ir alyvmedžių. Tyrlaukiuose auginsiu kiparisus drauge su guobomis ir pušimis, 20 kad žmonės matytų ir žinotų, stebėtų ir suprastų, jog visa tai padarė ranka VIEŠPATIES, jog tai sukūrė Izraelio Šventasis. Iššūkis pagonių dievams 21 „Pateikite savo bylą, sako VIEŠPATS, dėstykite savo įrodymus“, sako Jokūbo Karalius. 22 Teprieina ir tepranašauja jie mums, kas įvyks! Pasakykite, kas įvyko žiloje senovėje, kad įsidėmėtume ir suvoktume, kuo tai baigsis, arba apreikškite, kas dar turi įvykti! 23 Pranašaukite, kas bus ateityje, kad žinotume, jog esate dievai! Padarykite ką nors, gera ar pikta, kad būtume nustebinti ir įbauginti. 24 Kodėl ne! Jūs esate niekis ir jūsų darbai niekai! Kas jus pasirenka, tas renkasi pasibjaurėjimą. 25 Išjudinau jį[i2] iš šiaurės, ir jis ateina; iš krašto, kur teka saulė, pašaukiau jį vardu. Galiūnus jis sutryps it molį, kaip puodžius minko šlyną. 26 Kas iš anksto tai paskelbė, kad žinotume? Prieš laiką, kad galėtume sakyti: „Tai tiesa!“? Niekas to neapskelbė, niekas neapgarsino, niekas negirdėjo jūsų žodžių. 27 Įvykiai, kadaise pranašauti Sionui, štai štai jau vyksta! Ir aš siunčiu Jeruzalei šauklį su džiugia naujiena. 28 Žvalgausi, tačiau nėra nė vieno, nėra tarp jų kam duoti patarimą, kad galėtų atsakyti, kai klausiu. 29 Visi jie niekas, niekas jų darbai; jų stabai tuščias vėjas! | 
