¹ Tomis dienomis Ezekijas sunkiai susirgo ir buvo prie pat mirties. Pranašas Izaijas, Amoco sūnus, atėjo pas jį ir tarė: „Šitaip kalba VIEŠPATS. ‘Sutvarkyk savo reikalus, nes tuojau mirsi, nebeišgysi.’“ ² Ezekijas nusigręžė veidu į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI:

³ „Atmink, meldžiu, VIEŠPATIE, kaip ištikimai ir nuoširdžiai elgiausi tavo akivaizdoje, darydamas, kas tau patinka!“ Ir ėmė Ezekijas graudžiai verkti.

⁴ Tada Izaijas išgirdo VIEŠPATIES žodį: ⁵ „Eik pas Ezekiją ir pasakyk: ‘Taip kalba VIEŠPATS, tavo tėvo Dovydo Dievas. Girdėjau tavo maldą ir mačiau tavo ašaras. Išgydysiu tave; po trejeto dienų tu jau pajėgsi nueiti į VIEŠPATIES Šventyklą. Penkiolika metų pridėsiu prie tavo dienų! ⁶ Be to, tave ir šį miestą išgelbėsiu nuo Asirijos karaliaus. Aš būsiu skydas šiam miestui!

⁷ Ženklas iš VIEŠPATIES, kad VIEŠPATS padarys, ką pažadėjo, bus toks. ⁸ Žiūrėk! Šešėliui, jau nusileidusiam dešimčia pakopų ant laiptų į Ahazo prieangį, leisiu vėl grįžti dešimčia pakopų.’“ Ir saulė grįžo dešimčia pakopų, kuriomis buvo nusileidusi.

⁹ Giesmė, kurią Judo karalius Ezekijas sudėjo, pasveikęs iš ligos:

¹⁰ Aš pagalvojau:

„patį savo dienų vidurdienį turiu iškeliauti!

Šeolo vartai atims man likusius metus.“

¹¹ Aš tariau:

„Niekada daugiau nebematysiu VIEŠPATIES^[i1] gyvųjų šalyje,

niekada daugiau nebežvelgsiu į jokį žemėje

gyvenantį žmogų.“

¹² Mano pastogė lyg palapinė piemenų nugriauta

ir numesta šalin nuo manęs.

Mano gyvenimą tu baigei austi kaip audėjas,

nukirpai mane it paskutinį siūlą nuo šeivos.

Dieną ir naktį tu vedi mane į pabaigą.

¹³ Ligi aušros aš šaukiuosi pagalbos.

Tarsi liūtas jis triuškina visus mano kaulus.

Dieną ir naktį tu vedi mane į pabaigą.

¹⁴ Čirškiu tarsi parskridusi kregždė, dejuoju tarsi balandis.

Nuvargsta man akys, žvelgdamos aukštyn į dangų:

aš skurdžius, Viešpatie! Užstok mane!

¹⁵ Ką galiu jam sakyti? Jis man kalbėjo!

Jis pats tai padarė!

Eisiu pirmyn žingsniukais per visus savo metus,

nors mano siela ir pilna kartėlio.

¹⁶ Kuriuos Viešpats globoja, tie gyvuoja;

tau [priklauso] mano gyvenimo dvasia.

Tu man davei sveikatą ir gyvybę,

¹⁷ todėl mano kartėlis pavirto ramybe.

Tu apsaugojai mane nuo mirties bedugnės

ir visas mano nuodėmes nusviedei sau už nugaros.

¹⁸ Juk Šeole niekas tau nedėkoja,

nė mirtis tavęs nešlovina;

kas eina į giliąją duobę, tas nebesitiki tavo gerumo.

¹⁹ Gyvasis, tiktai gyvasis tau dėkoja,

kaip šiandien darau aš.

Apie tavo ištikimybę tėvai pasakos vaikams.

²⁰ VIEŠPAČIUI patiko mus išgelbėti!

Giedosime ir kankliuosime mes VIEŠPATIES Namuose

visas savo gyvenimo dienas.

²¹ Kai Izaijas pasakė: „Tegu jie nuneša figų košės, tepatepa ja išbėrimą, ir jis pagis“, ²² Ezekijas paklausė: „O koks bus ženklas, kad aš vėl pakilsiu į VIEŠPATIES Namus?“