¹ Vargas tiems, kurie leidžiasi į Egiptą

pagalbos ieškoti,

ir kliaujasi žirgais,

kurie pasitiki vežimais, nes jų daug,

ir raiteliais, nes jų pulkai stiprūs,

tačiau į Izraelio Šventąjį nekelia akių,

nesitaria su VIEŠPAČIU!

² Bet juk ir jis išmintingas!

Jis sukėlė nelaimę

ir savo žodžių neatsiėmė!

Jis pakils prieš nedorėlių namus

ir prieš tuos, kurie padeda piktadariams.

³ Egiptiečiai ­ žmonės, o ne Dievas,

jų žirgai ­ kūnas, o ne dvasia.

VIEŠPATS tik išties savo ranką,

ir gynėjas parpuls, o drauge su juo kris jo ginamasis;

juodu abu kartu pražus.

⁴ VIEŠPATS taip man kalbėjo:

„Kaip liūtas ar liūtukas urzgia dėl savo grobio

ir, susirinkus prieš jį būriui piemenų,

nei išsigąsta jų šauksmų,

nei dreba dėl jų daromo triukšmo,

taip ir Galybių VIEŠPATS nužengs kovoti

ant Siono kalno, ant kalvos.

⁵ Kaip sparnus išskėtę paukščiai gina jauniklius,

taip Galybių VIEŠPATS gins Jeruzalę,

saugos ir vaduos, globos ir gelbės ją.

⁶ Sugrįžkite pas jį, Izraelio vaikai, pas tą, kurį taip giliai įžeidėte! ⁷ Tą dieną kiekvienas jūsų atmes su panieka sidabro ir aukso stabus, kurių prisidarėte savo nuodėmingomis rankomis.

Asirijos žlugimas

⁸ Asiras kris nuo kalavijo, kuris bus ne žmogaus;

ne žmogaus kalavijas jį parblokš.

Jis bėgs nuo kalavijo,

o jo jauni kariai eis lažą.

⁹ Jo uola iš baimės pasitrauks,

o jo didžiūnai paklaikę paliks vėliavas. ­

Tai žodis VIEŠPATIES, kurio liepsna Sione,

o žaizdras Jeruzalėje!