¹ Ištarmė apie Babiloną. Amoco sūnaus Izaijo regėjimas.

² Ant plikos kalvos iškelkite ženklą,

garsiai šaukite jiems,

mokite ranka;

tegu jie eina prie Didžiūnų vartų.

³ Savo pašventintiems kariams daviau įsakymą,

savo šauniuosius gynėjus galiūnus pašaukiau,

kad įgyvendintų mano įniršį.

⁴ Įsiklausykite! Dundesys kalnuose,

tarsi plauktų minios žmonių!

Įsiklausykite! Ūžesys karalysčių,

renkasi tautos!

Galybių VIEŠPATS rikiuoja pulkus karui!

⁵ Jie atžygiuoja iš tolimo krašto,

iš anapus akiračio,

VIEŠPATS ir jo pykčio įrankiai

nuniokoti visai žemei.

⁶ Vaitokite, nes VIEŠPATIES diena jau arti;

ji ateis kaip sunaikinimas iš Visagalio.

⁷ Todėl visų rankos svyra,

kiekvieno širdis tirpsta

⁸ iš siaubo. Skausmai ir kančios juos apims,

jie raitysis kaip gimdyvės.

Apstulbę žvelgs vienas į kitą,

ir jų veidai degs iš gėdos.

⁹ Tikrai ateina VIEŠPATIES diena,

pilna įniršio ir degančio pykčio;

ji pavers kraštą tyrlaukiais,

sunaikins jame nusidėjėlius!

¹⁰ Dangaus žvaigždės ir žvaigždynai

nebeduoda šviesos,

teka užtemusi saulė,

nebešvyti mėnulis.

¹¹ Nubausiu pasaulį už jo blogį

ir nedorėlius už jų kaltę.

Sutramdysiu įžūliųjų išdidumą,

pažeminsiu tironų įžūlumą.

¹² Mariuosius padarysiu retesnius už gryną auksą,

žmones ­ retesnius už auksą iš Ofyro.

¹³ Tada sudrebinsiu dangų,

ir žemė bus išjudinta iš savo vietos

nuo Galybių VIEŠPATIES įniršio

tą jo degančio pykčio dieną.

¹⁴ Tada lyg gazelė, medžiotojo vejama,

lyg banda be kerdžiaus, kuris ją ganytų,

kiekvienas atsigręš į savo tautą,

kiekvienas bėgs į savo kraštą.

¹⁵ Kas tik bus pagautas, tas bus nudurtas;

visi, kurie bus pagauti, kris nuo kalavijo.

¹⁶ Jų kūdikiai bus sutraiškyti jų akyse,

namai išplėšti,

žmonos išniekintos.

¹⁷ Štai aš kurstau prieš juos medus;

jiems sidabras neturi vertės,

auksu jie nesidžiaugia.

¹⁸ Jų lankai išguldys jaunus vyrus;

jiems nebus gaila kūdikių,

jie nepaliks gyvų vaikų.

¹⁹ Babilonas, karalysčių pažiba,

chaldėjų šlovė ir pasididžiavimas,

bus Dievo sunaikintas

kaip Sodoma ir Gomora.

²⁰ Niekas jame nebeįsikurs,

niekas nebegyvens per kartų kartas.

Ten joks arabas neskleis palapinės,

ten piemenys neguldys savo kaimenių.

²¹ Vien dykumų žvėrys ten gulsis,

o namai bus pilni pelėdų.

Ten veisis stručiai,

ten šokinės satyrai^[i1].

²² Dykumų žvėrys stūgaus jo rūmuose,

šakalai kauks jo puošniose menėse.

Jo valanda jau čia pat,

jo dienos jau suskaitytos.