1 „Mano protėvių Dieve ir gailestingumo Viešpatie, kuris visa padarei savo žodžiu 2 ir savo išmintimi sukūrei žmogų, kad taptų tavo padarytų kūrinių šeimininku, 3 valdytų pasaulį šventumu ir teisumu ir dora širdimi tartų nuosprendį! 4 Suteik man išminties, su kuria dalijiesi savo sostu[i1], ir neišbrauk manęs iš savo vaikų. 5 Juk aš tarnas, tavo tarnaitės sūnus, silpnas žmogus ir trumpaamžis, menkai išmanantis teismą ir įstatymus. 6 Juk iš tikrųjų net tobulas žmogus mirtingųjų bus laikomas nieku be tavo išminties. 7 Tu išrinkai mane būti savo tautos karaliumi ir savo sūnų bei dukterų teisėju. 8 Tu įsakei statyti šventyklą ant tavo šventojo kalno ir aukurą tavo buveinės mieste, atvaizdą tavo šventosios Padangtės, kurią tu prirengei nuo pat pradžios. 9 Su tavimi išmintis, kuri žino tavo darbus, ir buvo, kai padarei pasaulį; ji suvokia, kas malonu tavo akyse ir kas teisinga pagal tavo įsakymus. 10 Atsiųsk ją iš šventojo dangaus, pasiųsk nuo savo šlovės sosto, kad ji triūstų su manimi, ir aš žinočiau, kas tau malonu. 11 Ji visa žino ir supranta, santūriai vadovaus man mano reikaluose ir apsaugos savo didingumu. 12 Tada mano darbai bus tau malonūs, aš teisingai valdysiu tavo tautą ir būsiu vertas savo tėvo sosto. 13 Juk kas gali perprasti Dievo užmojį? Kas gali suvokti, ko Viešpats nori? 14 Mirtingųjų svarstymai nieko verti, o mūsų sumanymai nepatikimi, 15 nes irus mūsų kūnas nusveria sielą, ir ši molinė pastogė slopina neramų protą. 16 Mes sunkiai atspėjame, kas yra žemėje, ir tik triūsdami randame, kas po ranka, bet kas ištyrė, kas yra danguje? 17 Kas būtų sužinojęs tavo valią, jeigu tu nebūtum davęs išminties ir siuntęs savo šventos Dvasios iš aukštybių? 18 Taip įvyko, kad žemės vaikų takai buvo ištiesinti, žmonės išmokyti, kas tau malonu, ir išgelbėti išmintimi.“ |