¹ Ir aš iš tikrųjų esu marus žmogus, kaip visi kiti,

palikuonis pirmojo sukurto žmogaus, žemės vaikas.

Motinos įsčiose gavau trapią prigimtį,

² per dešimt mėnesių ­ kūną ir kraują,

iš vyro sėklos ir malonumo, kuris lydi santuoką.

³ Ir aš vos gimęs įkvėpiau visiems bendro oro,

atsirėmiau į tą pačią visiems bendrą žemę;

pravirkdamas išrėkiau tą patį pirmąjį garsą, kaip visi,

⁴ buvau rūpestingai auginamas vystykluose.

⁵ Juk joks karalius kitokios gyvenimo pradžios nėra turėjęs,

⁶ visi panašiai ateina į gyvenimą

ir panašiai išeina.

⁷ Todėl meldžiausi,

ir man buvo suteiktas supratimas,

šaukiausi pagalbos,

ir atėjo pas mane išminties dvasia.

⁸ Ją vertinau labiau, negu skeptrą ir sostą,

o turtus, palyginti su ja, laikiau niekais.

⁹ Nelyginau jos nė su brangakmeniu,

nes visas auksas prieš ją ­

tik žiupsnis smilčių,

o sidabras ­ tik molis.

¹⁰ Mylėjau ją labiau už sveikatą ir grožį,

branginau labiau už dienos šviesą,

nes jos spindesys niekada negęsta.

¹¹ Drauge su ja atėjo man visa, kas gera,

ir iš jos rankų ­ nesuskaičiuojami turtai.

¹² Visa tai mane džiugino,

nes išmintis mokė tinkamai juos panaudoti,

nors ir nesupratau, kad ji buvo jų kūrėja.

¹³ Atvira širdimi mokiausi ir norom dalijuosi,

jos turtų neslepiu.

¹⁴ Juk ji ­ neišsemiamas lobis mirtingiesiems;

visi, kas įgyja šį lobį, laimi draugystę su Dievu,

jos mokymo dovanomis geriau jį pažįsta.

Išminties šaltinis ­ Dievas

¹⁵ Teišmoko mane Dievas išmintingai kalbėti

ir protauti kaip dera man suteiktų dovanų dėka,

nes jis pats vadovauja išminčiai

ir pataiso išmintinguosius.

¹⁶ Jo rankose ­ ir mes, ir mūsų žodžiai,

ir visas supratimas bei gebėjimai.

¹⁷ Juk jis suteikė man tikrą esamų dalykų pažinimą,

kad suvokčiau pasaulio sandarą ir pradmenų jėgą,

¹⁸ laikų pradžią, pabaigą ir vidurį,

saulėgrįžos kaitą ir metų laikų seką,

¹⁹ metų ratą ir žvaigždynų padėtį,

²⁰ gyvulių prigimtį ir žvėrių būdą,

vėjų galybę ir žmonių mąstymą,

augalų rūšis ir vaistingąsias šaknų savybes.

²¹ Sužinojau, kas paslėpta ir kas aišku,

²² nes mane mokė išmintis, visų dalykų išradėja.

Juk ji turi dvasią ­

protingą, šventą,

vienatinę, visokeriopą,

jautrią, judrią,

skaidrią, tyrą,

aiškią, nepažeidžiamą, mylinčią gėrį,

įžvalgią,

²³ nenugalimą, geradarišką, labdaringą,

ištikimą, saugią, ramią,

visagalę, visa prižiūrinčią

ir pripildančią visas dvasias,

protingas, tyras ir jautriausias.

²⁴ Juk išmintis judresnė už visa, kas juda;

ji apgaubia visus daiktus ir pripildo savo tyrumo.

²⁵ Ji ­ Dievo galybės alsavimas

ir tyras Visagalio šlovės spinduliavimas;

todėl niekas, kas sutepta, į ją neprasismelkia.

²⁶ Ji ­ amžinosios šviesos atspindys,

nesuteptas Dievo veiklos veidrodis

ir jo gerumo paveikslas.

²⁷ Ji viena, bet gali visa aprėpti;

pati nesikeisdama, ji visa atnaujina.

Per kartų kartas ji įeina į šventas sielas,

padarydama jas Dievo draugais ir pranašais,

²⁸ nes Dievas myli tik tą,

kuris bendrauja su išmintimi.

²⁹ Ji puikesnė už saulę

ir nustelbia visus žvaigždynus.

Palyginti su dienos šviesa, ji atrodo šviesesnė,

³⁰ nes dieną išstumia naktis,

o išminties nenugali joks nedorumas.