¹ Juk jie klaidingai samprotavo, sakydami sau:

„Trumpas ir liūdnas mūsų gyvenimas,

nėra jokio vaisto nuo mirties,

ir nežinoma, kad kas būtų sugrįžęs iš mirusiųjų pasaulio.

² Tik atsitiktinai esame gimę

ir ilgainiui būsime lyg niekada nebuvę,

nes alsavimas mūsų šnervėse ­ tik dūmai,

o protas ­ žiežirba, mūsų širdies plakimo įžiebta.

³ Kai ji užgęsta, kūnas pavirsta pelenais,

o dvasia išsisklaido kaip skystas oras.

⁴ Ilgainiui net mūsų vardas bus užmirštas,

ir niekas nebeatmins, ką mes padarėme.

Mūsų gyvastis pradings kaip debesies likučiai

ir bus išsklaidyta tarsi migla,

kurią nuveja saulės spinduliai

ir išsklaido jos šiluma.

⁵ Mūsų gyvenimas trunka, kol praeina šešėlis,

o iš mirties negrįžtama,

nes ji užantspauduota, ir nė vienas nebesugrįžta [atgal].

⁶ Tad eime, mėgaukimės esamomis gėrybėmis

ir su jaunatviška aistra godžiai naudokimės kūriniais.

⁷ Tesilieja mums brangus vynas ir kvapūs tepalai,

tenepraeina pro šalį jokia pavasario gėlė.

⁸ Vainikuokimės rožių žiedais, kol jie nevysta.

⁹ Niekas iš mūsų tenesišalina iš mūsų ūžavimo,

palikime visur savo malonumų ženklus,

nes tai mūsų dalis ir mūsų paveldas.

¹⁰ Išnaudokime neturtingą teisų žmogų,

nesigailėkime našlių

nei gerbkime seno ilgaamžio žmogaus žilus plaukus.

¹¹ Mūsų jėga tenustato, kas teisu,

nes kas silpna, tas nenaudinga.

¹² Patykokime teisaus žmogaus,

nes jis mus varžo ir priešinasi mūsų darbams,

prikaišioja nusižengimais Įstatymui ir kaltina netikusį mūsų auklėjimą.

¹³ Jis skelbiasi pažįstąs Dievą

ir vadina save Viešpaties vaiku.

¹⁴ Jis ­ gyvas mūsų sumanymų priešas,

ir, vien jį pamačius, darosi nemalonu,

¹⁵ nes jo gyvenimo būdas ne kaip visų žmonių,

o jo keliai labai keisti.

¹⁶ Jam mes lyg netikri pinigai,

ir mūsų kelių jis vengia kaip purvo.

Jis skelbia, kad teisiųjų likimas ­ laimė,

ir giriasi, kad Dievas jo tėvas.

¹⁷ Pažiūrėkime, ar jo žodžiai tikri,

sužinokime, kas jam atsitiks sulaukus gyvenimo galo.

¹⁸ Juk jei teisusis ­ Dievo vaikas,

Dievas padės jam ir išgelbės iš priešų rankų.

¹⁹ Ištikime jį užgaule ir kančia,

kad pažintume jo būdo švelnumą

ir išmėgintume jo kantrybę.

²⁰ Pasmerkime jį gėdingai mirčiai,

nes, anot jo, Dievas juo pasirūpins.“

²¹ Taip jie samprotavo, bet klydo,

nes juos apakino jų piktumas.

²² Jie nepažino Dievo paslapčių,

nedėjo vilčių į šventumo atlygį,

netikėjo nekaltų sielų garbe.

²³ Juk Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus,

padarė jį savo amžinybės paveikslu.

²⁴ Bet per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį,

ir jo bičiuliai tai patiria.