¹ Bet negailestingas pyktis lydėjo nedorėlius iki galo,

nes Dievas iš anksto žinojo, ką jie toliau darys:

² patys leidę tavo tautai išeiti

ir skubiai išvarę,

jie pakeis savo mintį ir vysis.

³ Juk dar tebegedėdami

ir teberaudodami prie mirusiųjų kapų,

jie sumąstė kitą kvailą mintį

ir vijosi kaip bėglius tuos,

kuriuos buvo maldavę ir privertę išeiti.

⁴ Tikrai pelnytas likimas vedė juos prie tokio galo

ir padarė, jog jie užmiršo, kas buvo įvykę,

idant nauja bausme papildytų, ko dar trūko jų kančioms,

⁵ ir tavo tauta atliktų nuostabią kelionę,

o anie rastų nepaprastą mirtį.

⁶ Juk visa kūrinijos prigimtis buvo iš naujo sukurta

vykdyti tavo įsakams,

kad tavo vaikai būtų apsaugoti nuo pavojų.

⁷ Buvo matyti debesis, dengiantis stovyklą,

ir sausa žemė, kylanti ten, kur pirma tyvuliavo vanduo,

kelias be kliūčių vietoj Raudonosios jūros

ir žolėta lyguma vietoj nuožmios bangų mūšos,

⁸ ir per ją perėjo visa tauta, tavo rankos globojama,

stebėdamasi nuostabiais stebuklais.

⁹ Jie laigė kaip arkliai ganykloje

ir šokinėjo kaip ėriukai,

šlovindami tave, Viešpatie, savo Išgelbėtoją.

¹⁰ Jie dar atminė

savo išgyvenimus svetimoje šalyje,

kai žemė vietoj galvijų knibždėjo uodais

ir upėje vietoj žuvų kirbėjo daugybė varlių.

¹¹ Vėliau jie matė ir naują paukščių rūšį,

kai, geismo verčiami, reikalavo skanėstų,

¹² nes jiems patenkinti putpelės atskrido iš jūros.

Užtarnauta bausmė

¹³ Bet bausmės neužklupo nusidėjėlių

be įspėjimo ženklų, duotų baisia perkūnija.

Jie teisingai kentėjo už savo nedorus darbus,

nes iš tikrųjų svetimšaliams

buvo parodę didelę neapykantą.

¹⁴ Juk anie^[i1] buvo atsisakę priimti

pas juos atvykusius svetimšalius,

o šie^[i2] ­ vergais pavertę svečius,

kurie buvo jų geradariai.

¹⁵ Ir to negana! Žinoma, ir anuos ištiks galutinė bausmė,

nes jie svetimšalius buvo nedraugiškai priėmę,

¹⁶ bet šie svečius, iškilmingai priimtus

ir jau turinčius lygias teises,

vėliau nuožmiu lažu engė.

¹⁷ Todėl ir buvo apakinti,

kaip anie prie teisiojo vyro durų,

kai, didžiulės tamsos apsupti,

grabinėjosi, norėdami rasti duris.

Nauja gamtos darna

¹⁸ Pradmenys keitėsi vietomis,

kaip skambinant arfa gaidos keičia ritmą,

išlaikydamos savo garsą.

Tai galima suvokti tik žvelgiant į tai, kas įvyko.

¹⁹ Juk žemės būtybės buvo paverstos vandens būtybėmis^[i1],

o plaukiojančios^[i2] išlipo į krantą.

²⁰ Ugnis išlaikė savo jėgą net vandenyje,

o vanduo pamiršo savo gesinančią prigimtį.

²¹ Tuo tarpu liepsnos nepajėgė nei sudeginti

jose vaikščiojančių trapių gyvūnų,

nei ištirpdyti panašaus į ledą

ir lengvai ištirpdomo maisto iš dangaus.

²² Visais būdais, Viešpatie,

tu išaukštinai bei pagerbei savo tautą,

visada ir visur jai padėdamas!