¹ Koks kitas žmogus, rengdamasis

kelionėn per šėlstančias jūros bangas,

šaukiasi medžio gabalo,

dužlesnio už jį vežantį laivą.

² Juk noras pasipelnyti sugalvojo tą laivą,

ir išmintis buvo amatininkas, kuris jį pastatė,

³ bet tavo Apvaizda, Tėve, jį valdo.

Tu parūpinai jam net kelią per jūrą

ir saugų taką per bangas,

⁴ parodydamas galįs taip išgelbėti

iš bet kokio pavojaus, jog net neįgudęs žmogus

gali sėsti į laivą.

⁵ Tu nori, kad tavo išminties darbai neliktų bevaisiai,

todėl žmonės patiki savo gyvastį

net menkiausiam medžio gabalui

ir, perkirtę bangų mūšą ant plausto, saugiai atkeliauja.

⁶ Net pačioje pradžioje, išdidiesiems milžinams žūstant,

Visatos viltis išsigelbėjo ant sielio

ir, tavo rankos vedama,

paliko pasauliui naujos kartos sėklą.

⁷ Palaimintas tas medis,

per kurį ateina teisumas!

⁸ Tačiau prakeiktas ir rankomis padarytas stabas,

ir tas, kuris jį padarė,

už tai, kad jį padarė,

o dūlėjantis daiktas ­ už tai, kad buvo pavadintas dievu!

⁹ Juk Dievui lygiai šlykštūs

ir nedoras žmogus, ir jo nedorumas.

¹⁰ Kas žmogaus padaryta, tas bus nubausta drauge su žmogumi,

kuris tai padarė.

¹¹ Todėl dieviškasis teismas užklups ir pagonių dievus,

nes, būdami Dievo kūrinijos dalis,

jie tapo pasibjaurėjimu,

pinklėmis žmonių sieloms

ir spąstais kvailųjų kojoms.

¹² Mintis darytis stabus buvo ištvirkimo pradžia,

ir jų išradimas pagadino gyvenimą.

¹³ Pradžioje jų nebuvo,

ir amžinai jie neišliks.

¹⁴ Jie atėjo į pasaulį per tuščias žmonių viltis,

todėl jų laukia staigus galas.

¹⁵ Priblokštas ne laiku ištikusio gedulo,

tėvas pasidarė staiga atimto vaiko paveikslą,

ir garbino kaip dievą tą,

kuris vakar buvo tik negyvas žmogus,

ir perdavė paslaptis bei apeigas savo valdiniams.

¹⁶ Ilgainiui tas nedoras paprotys įsigalėjo

ir tapo įstatymu.

¹⁷ Ir valdovų įsakymu drožiniai buvo garbinami.

Negalėdami asmeniškai pagerbti

toli gyvenančių valdovų,

įsivaizdavę jų išvaizdą iš tolo,

žmonės pasidarė matomą paveikslą karaliaus,

kurį norėjo pagerbti,

pataikaudami nesančiam tarsi esančiam.

¹⁸ Menininko noras išgarsėti

skatino net karaliaus nepažinojusius

jam reikšti dievišką garbinimą.

¹⁹ Galbūt norėdamas patikti savo valdovui,

jis triūsė prie dirbinio, darydamas jį kuo gražesnį ir panašesnį.

²⁰ O minios, suviliotos kūrinio žavesio,

garbinimo vertu laikė tą,

kurį ką tik gerbė kaip žmogų.

²¹ Ir tai virto spąstais žmonijai,

nes, patekę į nelaimės ar priespaudos vergystę,

žmonės teikė netartinąjį Vardą

daiktams iš akmens ir medžio.

²² Nepasitenkindami Dievo pažinimo klaidomis,

ištikti didelio sąmyšio,

kilusio iš nežinojimo,

jie drįsta tas baisias blogybes vadinti ramybe.

²³ Atlikdami vaikų žudymo apeigas,

slaptas ceremonijas

ar beprotiškas eisenas su keistais papročiais,

²⁴ jie nebesilaiko dorumo nei gyvenime, nei santuokoje,

ir klastingai žudo vienas kitą

arba skaudina svetimavimu.

²⁵ Viskas susimaišė: kraujas ir žudynės,

vagystės ir apgaudinėjimai,

papirkinėjimas, neištikimybė,

sąmyšis, kreiva priesaika,

²⁶ vertybių sumaištis^[i1], nedėkingumas,

sielų purvinimas, lytiniai iškrypimai,

santuokos nedarna, svetimavimas ir ištvirkavimas,

²⁷ nes visokio blogio priežastis, pradžia ir viršūnė ­

nelabųjų stabų garbinimas,

²⁸ arba džiūgaujant,

arba melagingai pranašaujant,

arba nedorai gyvenant,

arba kreivai prisiekinėjant.

²⁹ Pasitikėdami negyvais stabais,

jie melagingai prisiekinėja ir nebijo patirti bausmės.

³⁰ Bet juos ištiks dviguba bausmė,

nes, atsiduodami stabams, jie paniekino Dievą

ir, niekindami šventumą, su apgaule kreivai prisiekė.

³¹ Juk ne jėga tų daiktų, kuriais žmonės prisiekia,

bet teisinga nusidėjėlių bausmė

visada lydi nedorėlių nusižengimus.