1 Koks kitas žmogus, rengdamasis kelionėn per šėlstančias jūros bangas, šaukiasi medžio gabalo, dužlesnio už jį vežantį laivą. 2 Juk noras pasipelnyti sugalvojo tą laivą, ir išmintis buvo amatininkas, kuris jį pastatė, 3 bet tavo Apvaizda, Tėve, jį valdo. Tu parūpinai jam net kelią per jūrą ir saugų taką per bangas, 4 parodydamas galįs taip išgelbėti iš bet kokio pavojaus, jog net neįgudęs žmogus gali sėsti į laivą. 5 Tu nori, kad tavo išminties darbai neliktų bevaisiai, todėl žmonės patiki savo gyvastį net menkiausiam medžio gabalui ir, perkirtę bangų mūšą ant plausto, saugiai atkeliauja. 6 Net pačioje pradžioje, išdidiesiems milžinams žūstant, Visatos viltis išsigelbėjo ant sielio ir, tavo rankos vedama, paliko pasauliui naujos kartos sėklą. 7 Palaimintas tas medis, per kurį ateina teisumas! 8 Tačiau prakeiktas ir rankomis padarytas stabas, ir tas, kuris jį padarė, už tai, kad jį padarė, o dūlėjantis daiktas už tai, kad buvo pavadintas dievu! 9 Juk Dievui lygiai šlykštūs ir nedoras žmogus, ir jo nedorumas. 10 Kas žmogaus padaryta, tas bus nubausta drauge su žmogumi, kuris tai padarė. 11 Todėl dieviškasis teismas užklups ir pagonių dievus, nes, būdami Dievo kūrinijos dalis, jie tapo pasibjaurėjimu, pinklėmis žmonių sieloms ir spąstais kvailųjų kojoms. 12 Mintis darytis stabus buvo ištvirkimo pradžia, ir jų išradimas pagadino gyvenimą. 13 Pradžioje jų nebuvo, ir amžinai jie neišliks. 14 Jie atėjo į pasaulį per tuščias žmonių viltis, todėl jų laukia staigus galas. 15 Priblokštas ne laiku ištikusio gedulo, tėvas pasidarė staiga atimto vaiko paveikslą, ir garbino kaip dievą tą, kuris vakar buvo tik negyvas žmogus, ir perdavė paslaptis bei apeigas savo valdiniams. 16 Ilgainiui tas nedoras paprotys įsigalėjo ir tapo įstatymu. 17 Ir valdovų įsakymu drožiniai buvo garbinami. Negalėdami asmeniškai pagerbti toli gyvenančių valdovų, įsivaizdavę jų išvaizdą iš tolo, žmonės pasidarė matomą paveikslą karaliaus, kurį norėjo pagerbti, pataikaudami nesančiam tarsi esančiam. 18 Menininko noras išgarsėti skatino net karaliaus nepažinojusius jam reikšti dievišką garbinimą. 19 Galbūt norėdamas patikti savo valdovui, jis triūsė prie dirbinio, darydamas jį kuo gražesnį ir panašesnį. 20 O minios, suviliotos kūrinio žavesio, garbinimo vertu laikė tą, kurį ką tik gerbė kaip žmogų. 21 Ir tai virto spąstais žmonijai, nes, patekę į nelaimės ar priespaudos vergystę, žmonės teikė netartinąjį Vardą daiktams iš akmens ir medžio. 22 Nepasitenkindami Dievo pažinimo klaidomis, ištikti didelio sąmyšio, kilusio iš nežinojimo, jie drįsta tas baisias blogybes vadinti ramybe. 23 Atlikdami vaikų žudymo apeigas, slaptas ceremonijas ar beprotiškas eisenas su keistais papročiais, 24 jie nebesilaiko dorumo nei gyvenime, nei santuokoje, ir klastingai žudo vienas kitą arba skaudina svetimavimu. 25 Viskas susimaišė: kraujas ir žudynės, vagystės ir apgaudinėjimai, papirkinėjimas, neištikimybė, sąmyšis, kreiva priesaika, 26 vertybių sumaištis[i1], nedėkingumas, sielų purvinimas, lytiniai iškrypimai, santuokos nedarna, svetimavimas ir ištvirkavimas, 27 nes visokio blogio priežastis, pradžia ir viršūnė nelabųjų stabų garbinimas, 28 arba džiūgaujant, arba melagingai pranašaujant, arba nedorai gyvenant, arba kreivai prisiekinėjant. 29 Pasitikėdami negyvais stabais, jie melagingai prisiekinėja ir nebijo patirti bausmės. 30 Bet juos ištiks dviguba bausmė, nes, atsiduodami stabams, jie paniekino Dievą ir, niekindami šventumą, su apgaule kreivai prisiekė. 31 Juk ne jėga tų daiktų, kuriais žmonės prisiekia, bet teisinga nusidėjėlių bausmė visada lydi nedorėlių nusižengimus. |