¹ Iš prigimties kvaili buvo visi žmonės,

kurie gyveno, Dievo nepažindami,

ir, matydami gerus dalykus,

nepajėgė pažinti to, kuris yra^[i1],

nei pripažinti menininko,

stebėdamiesi jo darbais!

² Jie laikė dievais ugnį, vėją arba judrų orą,

žvaigždžių ratą, galingą potvynį

arba didžiuosius dangaus šviesulius,

valdančius pasaulį.

³ Gėrėdamiesi jų grožiu,

žmonės manė, kad jie dievai,

tad leisk jiems sužinoti,

kiek daug didingesnis už juos jų Šeimininkas,

nes juos sukūrė tas, kuris yra grožio šaltinis.

⁴ Žmones stebino jų galybė ir grožis,

tad leisk jiems suvokti per juos,

kiek daug galingesnis tas, kuris juos padarė.

⁵ Juk iš kūrinių didingumo ir grožio

panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas.

⁶ Tačiau tų žmonių nereikia per daug peikti,

nes jie turbūt paklysta,

ieškodami Dievo ir norėdami jį rasti.

⁷ Juk jie nesiliauja jo ieškoję,

gyvendami tarp jo kūrinių,

ir pasitiki tuo, ką mato,

nes matomi daiktai gražūs.

⁸ Bet net jie negali būti pateisinami,

⁹ nes jeigu įstengė būti tokie sumanūs,

jog galėjo spėlioti apie Visatą,

tai kodėl negalėjo atrasti jos VIEŠPATIES?

¹⁰ Bet nelaimingi sudėjusieji viltis į negyvus daiktus,

„dievais“ vadindami žmogaus rankų darbus,

meniškai apdorotą auksą, sidabrą

ir gyvulių atvaizdus

ar nenaudingą akmenį, senovės rankos tašinį.

¹¹ Juk įgudęs dailidė nusikerta tinkamą medį,

dailiai nulupa visą jo žievę

ir, gražiai apdorojęs, padirba naudingą reikmenį,

tinkamą kasdien naudoti.

¹² Nuo rankdarbio atlikusiais šipuliais

jis išsiverda valgyti

ir prisivalgo iki soties.

¹³ Bet vieną niekam tikusį šipulį,

kreivą ir pilną gumbų pagalį,

jis pasiima ir atliekamu laiku kruopščiai drožia.

Tą medį jis įgudusiai drožinėja

ir suteikia jam žmogaus pavidalą

¹⁴ arba išdrožia jį panašų į kokį nors bevertį gyvūną.

Apglaistęs ryškiai raudonais dažais,

nudažęs jo paviršių

ir užtapęs visas dėmes,

¹⁵ jis padaro jam tinkamą nišą ir

įstatęs pritvirtina prie sienos vinimi.

¹⁶ Jis pasirūpina, kad kartais nenukristų nuo sienos,

nes žino, jog jis pats sau padėti negali.

Juk iš tikrųjų tai tik paveikslas,

ir jam reikia juo rūpintis.

¹⁷ Tačiau žmogus, melsdamasis

dėl nuosavybės, vedybų ar vaikų,

nesigėdi kalbėtis su negyvu daiktu.

¹⁸ Dėl sveikatos jis šaukiasi to, kas silpna,

dėl gyvybės meldžiasi negyvam daiktui,

globos maldauja visiškai bejėgį pagalį,

laimingos kelionės ­ daiktą, negalintį paeiti,

¹⁹ pelno, darbo ir sėkmingo amato

prašo iš daikto,

kuris negali rankų pakelti.