¹ Tavo nemari dvasia yra visur!

² Todėl tu pamažėle pataisai nusižengiančius,

įspėji ir primeni jiems dalykus, kuriais nusideda,

kad jie paliktų savo nedorumą

ir dėtų viltis į tave, Viešpatie!

³ Ir senųjų savo šventojo krašto gyventojų

⁴ tu nekentei dėl jų bjaurių nusikaltimų,

kerėjimų ir palaidų apeigų,

⁵ negailestingo kūdikių žudymo

ir aukojimo puotų,

vaišinantis žmogaus kūnu ir krauju.

Tuos pagonių apeigų dalyvius,

⁶ tuos tėvus, žudančius bejėgius kūdikius,

tu norėjai sunaikinti mūsų protėvių rankomis,

⁷ idant tas kraštas, iš visų kraštų tau brangiausias,

priimtų garbingą Dievo vaikų nausėdiją.

⁸ Bet net jų tu pasigailėjai,

nes jie buvo tik žmonės,

ir siuntei širšes kaip savo kariuomenės šauklius,

kad juos pamažėle išnaikintų.

⁹ Tu nebūtum galėjęs atiduoti nedorėlius

į teisiųjų rankas mūšyje

ar sunaikinti juos iš karto žvėrimis,

arba savo lemtingu žodžiu,

¹⁰ bet, teisdamas juos pamažėle,

tu davei jiems progą atgailauti,

nors žinojai, kad jų giminė nedora,

jų piktumas jiems įgimtas

ir nusiteikimas niekada nepasikeis,

¹¹ nes nuo pat pradžios jie buvo prakeikta giminė.

Ne ko nors bijodamas

tu palikai juos nebaustus už nuodėmes.

¹² Kas gali tau sakyti: „Ką padarei?“

Argi gali kas priešintis tavo nuosprendžiui?

Kas gali tave kaltinti už sunaikinimą tautų,

kurias tu pats padarei?

Argi gali kas stoti prieš tave

kaip nedorų žmonių gynėjas?

¹³ Juk be tavęs nėra kito Dievo,

kuris viskuo rūpintųsi

ir kuriam turėtumei įrodyti,

kad tu nesi neteisingai pasmerkęs.

¹⁴ Nėra nei karaliaus, nei valdovo,

kuris tau prieštarautų dėl tavo nubaustųjų.

¹⁵ Tu teisus ir visa valdai teisingai,

laikydamas svetima savo galybei

pasmerkti bausmės neužsitraukusį žmogų.

¹⁶ Tavo jėga ­ teisumo šaltinis;

visa valdydamas, tu gali visų ir pasigailėti.

¹⁷ Tu parodai savo jėgą,

kai netikima tavo visagalybe,

ir baudi įžūlumą tų, kurie ją pažįsta.

¹⁸ Nors esi visagalės jėgos, teisi atlaidžiai

ir didžiu atlaidumu mus valdai,

nes, kai panori, jėga tarnauja tau.

¹⁹ Tokiais darbais tu pamokei savo tautą,

kad teisus žmogus turi mylėti žmones,

ir savo vaikams davei gerą viltį,

nes suteiki vietos atgailai už nuodėmes.

²⁰ Jeigu savo vaikų priešus, nusipelniusius mirti,

baudei taip atžvalgiai ir atlaidžiai,

suteikdamas jiems laiko ir vietos,

kad paliktų savo nedorumą,

²¹ tai kaip reikliai teisei savo vaikus,

kurių protėviams prisiekei Sandoras,

kupinas gerų pažadų!

²² Tad mus tu pataisai,

o mūsų priešus nuplaki dešimt tūkstančių kartų smarkiau,

kad mes teisdami pamąstytume apie tavo gerumą

ir teisiami tikėtumės gailestingumo.

²³ Todėl ir gyvenusius nedorai kvailą gyvenimą

kankinai jų pačių bjauriomis baisybėmis.

²⁴ Jie nuėjo toli klaidos takais,

laikydami dievais tai, ką net gyvuliai

niekina ir šlykštisi;

jie apsigaudinėjo kaip neprotingi kūdikiai.

²⁵ Todėl tarsi neprotaujantiems vaikams

tu siuntei jiems savo nuosprendį kaip patyčias.

²⁶ Bet tie, kurie nenorėjo paisyti įspėjimo,

gauto per tokią pašaipią bausmę,

greitai turėjo patirti Dievo vertą pasmerkimą.

²⁷ Per tas gyvuliškas dievybes,

kuriomis jie buvo nusivylę dėl savo pačių kančios

ir nubausti tų pačių kūrinių,

kuriuos laikė dievais,

jie pamatė ir pažino tikrąjį Dievą,

suvokdami jį, kurį anksčiau buvo paneigę^[i1].

Taip ant jų nužengė griežtas pasmerkimas.