¹ VIEŠPATIES ranka palietė mane. Jis išvedė mane VIEŠPATIES dvasia ir pastatė viduryje slėnio, kuris buvo pilnas kaulų. ² Jis visur vedžiojo mane tarp jų; slėnyje jų buvo labai daug. Jie buvo labai sudžiūvę. ³ Jis tarė man: „Žmogau, ar gali šie kaulai atgyti?“ Atsakiau: „Viešpatie DIEVE, tik tu tai žinai.“ ⁴ Tuomet jis tarė man: „Pranašauk šitiems kaulams, sakyk jiems: ‘Sausieji kaulai, klausykitės VIEŠPATIES žodžio!’“ ⁵ Taip kalba Viešpats DIEVAS šiems kaulams: „Tikėkite manimi, aš įkvėpsiu jums dvasią, ir jūs atgysite. ⁶ Duosiu jums sausgysles, uždėsiu ant jūsų raumenis, aptrauksiu jus oda, suteiksiu jums alsavimą, ir atgysite. Tuomet žinosite, kad aš esu VIEŠPATS.“

⁷ Pranašavau, kaip man buvo liepta, ir, man bepranašaujant, staiga pasigirdo triukšmas ir barškėjimas: kaulai rinkosi kaulas prie savo kaulo. ⁸ Įsižiūrėjau, ir, tikėkite manimi, ant jų buvo sausgyslės, raumenys užaugę ir oda juos aptraukusi, bet dvasios juose nebuvo. ⁹ Tuomet jis tarė man: „Pranašauk dvasiai, pranašauk, žmogau, ir sakyk dvasiai: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Ateik, dvasia, iš keturių vėjų ir padvelk į tuos užmuštuosius, kad jie atgytų.’“ ¹⁰ Pranašavau, kaip man buvo liepta, ir į juos įėjo dvasia; jie atgijo, ir pakilo ant kojų nepaprastai didelė minia.

¹¹ Jis kreipėsi į mane: „Žmogau, šie kaulai ­ visi Izraelio namai. Žiūrėk! Jie sako: ‘Sudžiūvo mūsų kaulai, nebėra mums vilties. Esame žuvę!’ ¹² Todėl pranašauk jiems ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Tikėkite manimi, atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš kapų, mano tauta, ir parvesiu jus į Izraelio žemę. ¹³ Jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš jūsų kapų, mano tauta! ¹⁴ Duosiu jums savo dvasią, kad atgytumėte, parvesiu jus į jūsų žemę, kad žinotumėte, jog aš, VIEŠPATS, pasakiau, aš ir padarysiu’“, ­ tai VIEŠPATIES žodis.