¹ Taigi karalius ir Hamanas nuėjo puotauti su karaliene Estera. ² Antrą dieną, per puotą geriant vyną, karalius klausė Esterą: „Ko tu nori, karaliene Estera? Tai bus tau suteikta! Ko prašai? Nors pusė karalystės tai būtų, bus įvykdyta!“ ³ Atsakydama karalienė Estera tarė: „Jeigu susilaukiau tavo malonės, karaliau, ir jeigu patinka karaliui, tebūna man suteikta mano gyvastis ­ tai mano noras ­ ir gyvastis mano tautos ­ tai mano prašymas. ⁴ Mano tauta ir aš esame parduoti, kad būtume sunaikinti! Nužudyti ir išnaikinti! Jeigu būtume buvę parduoti kaip vergai ir vergės, aš būčiau tylėjusi. Bet mūsų priešas negalėtų atitaisyti žalos, padarytos karaliui mūsų žūtimi.“

⁵ „Kas jis? ­ sušuko karalius Ahasveras karalienei Esterai. ­ Kur yra tas, kuris išdrįso tai daryti?“ ⁶ Estera atsakė: „Priešas ir engėjas yra šis nedorėlis Hamanas!“ Hamanas susigūžė iš baimės prieš karalių ir karalienę. ⁷ Karalius pakilo nuo puotos stalo įtūžęs ir išėjo į rūmų sodą, bet Hamanas pasiliko maldauti karalienės Esteros palikti jį gyvą, nes matė, kad karalius buvo pasmerkęs jį pražūčiai. ⁸ Karaliui sugrįžus iš rūmų sodo į puotos menę, Hamanas buvo sukniubęs prie guolio, kuriame sėdėjo atsilošusi Estera. „Nejau jis nori, ­ sušuko karalius, ­ net karalienę išniekinti mano rūmuose?“ Vos tiems žodžiams pasigirdus iš karaliaus lūpų, Hamanas prisidengė veidą.

⁹ Tada Harbona, vienas iš karaliui tarnavusių eunuchų, tarė: „Štai penkiasdešimt uolekčių aukščio kartuvės prie Hamano namų, kurias Hamanas buvo parengęs Mordechajui, savo žodžiu išgelbėjusiam karalių.“ ­ „Pakarkite jį ant jų!“ ­ įsakė karalius. ¹⁰ Taigi Hamanas buvo pakartas ant kartuvių, kurias buvo pastatydinęs Mordechajui. Tada karaliaus pyktis atlyžo.