¹ Taigi dvylikto mėnesio, t. y. adaro tryliktą dieną buvo gautas karaliaus rašytas įsakas. ² Tą pačią dieną žuvo judėjų priešai; nė vienas nesipriešino, nes bijojo judėjų. ³ Sričių valdytojai, didžiūnai ir karaliaus raštininkai reiškė judėjams pagarbą, nes juos slėgė Mardochajo baimė; ⁴ mat karaliaus įsakas reikalavo, kad Mardochajo vardas būtų gerbiamas visoje karalystėje^[i1].

⁶ Sūzų mieste judėjai užmušė penkis šimtus žmonių, ⁷ įskaitant Farsanestainą, Delfoną, Fasgą, ⁸ Fardatą, Barėją, Sarbachą, ⁹ Marmasimą, Arufają, Arsają ir Zabutają^[i2], ¹⁰ anuos dešimt Hamedatos sūnaus Hamano Bugajo, judėjų priešo, sūnų. Judėjai leido sau pasiplėšti.

¹¹ Tą pačią dieną Sūzuose užmuštųjų skaičius buvo praneštas karaliui. ¹² Karalius tarė Esterai: „Sūzuose, sostinėje, judėjai išžudė penkis šimtus žmonių. Ką, tavo manymu, jie padarė apylinkės kaimuose? Ko tik dar prašysi, tau bus suteikta.“ ­ ¹³ „Tebūna leista judėjams ir rytoj taip pat elgtis, ­ atsakė karaliui Estera, pridurdama, ­ o Hamano dešimties sūnų lavonus pakark.“ ¹⁴ Karalius leido tai padaryti ir perdavė miesto judėjams Hamano sūnų lavonus pakarti. ¹⁵ Judėjai, gyvenę Sūzuose, susibūrė adaro keturioliktąją ir išžudė tris šimtus žmonių, bet grobio neėmė.

¹⁶ Ir kiti karalystės judėjai, norėdami apsiginti, susibūrė ir atsikratė savo priešų. Jie sunaikino jų penkiolika tūkstančių^[i3] adaro tryliktąją, bet plėšimu neužsiėmė. ¹⁷ Keturioliktą dieną judėjai ilsėjosi, pavertę tą dieną poilsio diena, švęsdami ją su džiaugsmu ir gera nuotaika. ¹⁸ Sostinėje Sūzuose gyvenę judėjai irgi susirinko keturioliktąją, bet ne poilsiauti. Penkioliktąją jie šventė su džiaugsmu ir gera nuotaika. ¹⁹ Štai kodėl judėjai, pasklidę kaimuose už Sūzų ribų, švenčia adaro keturioliktąją kaip džiaugsmingą poilsio dieną ir siunčia vieni kitiems dovanų skanėstų, o kiti, gyvenantys dideliuose miestuose, švenčia adaro penkioliktąją kaip džiaugsmingą poilsio dieną, irgi siųsdami vieni kitiems dovanų.

Purimų šventė

²⁰ Surašęs visus šiuos įvykius į knygą, Mardochajas išsiuntinėjo ją visiems judėjams, gyvenantiems Artakserkso karalystėje arti ir toli, ²¹ įpareigodamas švęsti adaro keturioliktąją ir penkioliktąją, ²² nes tomis dienomis judėjai apsigynė nuo savo priešų. Visas adaro mėnuo, per kurį jų skausmas pavirto džiaugsmu, o gedulas ­ poilsio diena, turi būti švenčiamas kaip vestuvių, geros nuotaikos ir skanėstų siuntimo savo bičiuliams ir vargšams metas.

²³ Taigi judėjai padarė papročiu tai, ką Mardochajas buvo jiems surašęs: ²⁴ kaip Hamedatos sūnus Hamanas, makedonietis, engė juos, kaip jis išleido įsaką ir metė burtus, norėdamas juos sunaikinti, ²⁵ ir kaip nuėjo pas karalių, sakydamas jam, kad pakartų Mardochają. Bet nedõrosios užmačios, kurias jis sumanė prieš judėjus, krito ant jo paties, ir drauge su sūnumis jis buvo pakartas. ²⁶ Todėl tos dienos buvo pavadintos Purimais^[i4] dėl burtų, nes jų kalba tas žodis reiškia „burtai“. Taigi dėl to, kas buvo parašyta tame laiške, ir dėl to, ką jie patyrė per tą įvykį ir kas jiems nutiko, Mordechajas įsteigė šią iškilmę. ²⁷ O judėjai įpareigojo save, savo palikuonis ir visus, kurie norėtų prie jų prisidėti, ją tikrai švęsti. ²⁸ Tos Purimų dienos turi būti atminimas, švenčiamas per kartų kartas kiekviename mieste, šeimoje ir šalyje. Tos Purimų die~nos turi būti visada švenčiamos, ir jų minėjimas neturi niekada išblėsti tarp jų palikuonių.

²⁹ Tada karalienė Estera, Aminadabo duktė, ir Mardochajas Judėjas surašė, ką buvo nuveikę, ir įsakmiai patvirtino laišką apie Purimus^[i5]. ³¹ Mardochajas ir karalienė Estera nustatė tai savo pačių atsakomybe, laiduodami savo gerove ir sprendimu. ³² Estera žodžiu paskelbė amžiną įsaką, o paskui tai buvo užrašyta atminimui.