¹ Taigi karalius ir Hamanas nuėjo gerti vyno su karaliene. ² O antrą dieną, jiems geriant vyną, karalius tarė: „Ko prašai, karaliene Estera? Koks tavo prašymas ir noras? Net jei tai būtų pusė mano karalystės, bus tau suteikta.“ ³ Atsakydama ji tarė: „Jeigu radau malonę pas karalių, tebūna suteiktas gyvastis man ­ tai mano noras ir mano tautai ­ tai mano prašymas. ⁴ Juk mes ­ aš ir mano tauta ­ esame parduoti, kad būtume sunaikinti ir paversti vergais, mes ir mūsų vaikai, vergais ir vergėmis. Bet aš tylėjau, nes mūsų priešas užtraukia gėdą karaliaus dvarui.“ ⁵ Tada karalius sušuko: „Kas tas žmogus, kuris drįsta tai daryti?“ ⁶ Estera tarė: „Mūsų priešas yra šis nedorėlis Hamanas!“ Hamanas susigūžė iš baimės karaliaus ir karalienės akivaizdoje.

⁷ Karalius paliko puotą ir išėjo į sodą, o Hamanas puolė maldauti karalienę, nes matė patekęs į didelę bėdą. ⁸ Kai karalius sugrįžo iš sodo, Hamanas, sukniubęs ant guolio, maldavo karalienę. „Nejau jis drįs, ­ sušuko karalius, ­ net užpulti mano žmoną mano namuose?“ Tai išgirdęs, Hamanas nusigręžė. ⁹ „Štai Hamanas net parengė kartuves, ­ tarė karaliui Bugatanas^[i1], vienas iš eunuchų, ­ Mardochajui, svarbia žinia išgelbėjusiam karalių. Penkiasdešimt uolekčių aukščio kartuvės stovi prie Hamano namų.“ Karalius tarė: „Tebūna Hamanas jose pakartas.“ ¹⁰ Taip Hamanas buvo pakartas kartuvėse, kurias buvo parengęs Mardochajui. Tada karaliaus pyktis atlyžo.