¹ Trečią dieną, baigusi melstis, ji nusivilko atgailos apdarą ir apsirengė puikiausiais drabužiais. ² Tada, didingai išsipuošusi, pasimeldusi visa matančiam Dievui ir Gelbėtojui, pasiėmė su savimi dvi tarnaites. ³ Į vieną ji grakščiai rėmėsi, ⁴ o kita sekė iš paskos, nešdama jos drabužių valktį. ⁵ Ji visa švytėjo pačiu grožio žydėjimu ir atrodė laiminga tarsi mylimoji, bet širdis buvo apmirusi iš baimės.

⁶ Praėjusi pro visas duris, ji atsistojo priešais karalių. Jis sėdėjo karaliaus soste, apsirengęs visu savo didybės apdaru, tviskančiu auksu ir brangakmeniais. Karalius buvo baisiai gąsdinantis!

⁷ Pakėlęs didybe spindinčią galvą, jis pažvelgė į ją, degdamas pykčiu. Karalienė susvyravo, pabalo, apalpo ir, remdamasi galva į pirma jos ėjusią tarnaitę, sukniubo. ⁸ Tada Dievas permainė karaliaus dvasią į švelnumą. Susijaudinęs jis pašoko nuo sosto ir laikė ją glėbyje, kol ši atsipeikėjo. Drąsindamas ją raminančiais žodžiais, jis tarė jai: ⁹ „Kas atsitiko, Estera? Aš tavo brolis. Nebijok! ¹⁰ Tu nemirsi, nes mūsų įsakas skirtas tik valdiniams. Eikš arčiau!“

¹¹ Pakėlęs aukso skeptrą, jis palietė juo Esteros kaklą ¹² ir apkabinęs tarė: „Kalbėk!“ ¹³ Ji tarė jam: „Pamačiau tave, mano viešpatie, tarsi Dievo angelą, užtat mano širdį apėmė tavo didybės baimė. ¹⁴ Juk tu nuostabus, mano viešpatie, ir tavo veidas sklidinas malonės.“ ¹⁵ Tai pasakiusi, ji vėl nualpo ir sukniubo. ¹⁶ Dabar karalius dar labiau susijaudino, o visi dvariškiai stengėsi ją drąsinti^[i1].