¹ Paskui aš regėjau keturis angelus, stovinčius keturiuose žemės kampuose, laikančius keturis žemės vėjus, kad vėjas nepūstų nei žemėje, nei jūroje, nei į medžius. ² Ir išvydau kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį Gyvojo Dievo antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai: ³ „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!“ ⁴ Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių ­ šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai paženklintųjų iš visų Izraelio vaikų giminių:

⁵ Iš Judo giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų,

iš Rubeno giminės dvylika tūkstančių,

iš Gado giminės dvylika tūkstančių,

⁶ iš Asero^[i1] giminės dvylika tūkstančių,

iš Netfalio^[i2] giminės dvylika tūkstančių,

iš Manaso giminės dvylika tūkstančių,

⁷ iš Simeono giminės dvylika tūkstančių,

iš Levio giminės dvylika tūkstančių,

iš Isacharo giminės dvylika tūkstančių,

⁸ iš Zabulono giminės dvylika tūkstančių,

iš Juozapo giminės dvylika tūkstančių,

iš Benjamino giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų.

Išgelbėtieji iš visų tautų

⁹ Paskui aš regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlio akivaizdoje, apsisiautę baltais drabužiais, su palmių šakomis rankose. ¹⁰ Jie šaukė skambiu balsu:

„Išgelbėjimas ­ iš mūsų Dievo,

sėdinčio soste,

ir Avinėlio!“

¹¹ Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, ¹² giedodami:

„Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir padėka,

ir garbė, ir galybė, ir stiprybė

mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“

¹³ Tuomet vienas iš vyresniųjų ėmė man kalbėti: „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais drabužiais?“ ¹⁴ Aš jam atsakiau: „Mano viešpatie, tu žinai.“ Jis man tarė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju.

¹⁵ Todėl jie stovi priešais Dievo sostą

ir tarnauja jam dieną naktį jo šventykloje,

o Sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę.

¹⁶ Jie nebealks, nebetrokš,

nebekepins jų saulė nei jokia kaitra,

¹⁷ nes Avinėlis, kuris stovi priešais sostą,

juos ganys ir vedžios

prie gyvybės vandens šaltinių,

ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių.“