¹ Paskui aš girdėjau danguje skardžius balsus tarsi didžiulės minios, skelbiančios:

„Aleliuja! Išganymas, šlovė ir galybė

priklauso mūsų Dievui,

² nes tikri ir teisingi jo nuosprendžiai!

Jis nuteisė didžiąją ištvirkėlę,

kuri sugadino žemę savo ištvirkavimu;

jis atkeršijo už savo tarnų kraują,

pralietą jos rankomis.“

³ Ir dar kartą jie skelbė:

„Aleliuja! Jos dūmai rūks per amžių amžius!“

⁴ Dvidešimt keturi vyresnieji ir keturios būtybės parpuolė ir pagarbino Dievą, sėdintį soste, sakydami: „Amen. Aleliuja!“

⁵ O nuo sosto nuskambėjo balsas:

„Šlovinkite mūsų Dievą, visi jo tarnai,

visi, kurie jo bijote,

maži ir dideli!“

⁶ Vėl aš išgirdau tarsi gausingos minios balsą, lyg didelių vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą, skelbiant:

„Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis.

⁷ Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime jam garbę,

nes prisiartino Avinėlio vestuvės

ir jo nuotaka pasirengusi!

⁸ Jai buvo duota apsivilkti spindinčia, tyra drobe;

o ta drobė ­ tai šventųjų teisūs darbai.“

⁹ Ir sako man [angelas]: „Rašyk: ‘Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį.’“ Jis pridūrė: „Šie žodžiai yra tikri Dievo žodžiai!“

¹⁰ Aš puoliau jam po kojų, norėdamas jį pagarbinti, bet jis įspėjo: „Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir broliai, kurie laikosi Jėzaus liudijimo. Dievą garbink! O Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia.“

Priešų sunaikinimas

¹¹ Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; jis teisingai teisia ir kovoja. ¹² Jo akys švietė kaip ugnies liepsna, o ant jo galvos daug diademų ir įrašytas vardas, kurio niekas nežino, tik jis pats. ¹³ Jis apsirengęs krauju permirkusiu drabužiu, ir jo vardas ­ Dievo Žodis. ¹⁴ Jį lydėjo dangaus galybių pulkai ant baltų žirgų, apsivilkę tyros baltos drobės drabužiais. ¹⁵ Iš raitelio burnos ėjo dviašmenis kalavijas, kuriuo jis ištiks tautas. Ir jis valdys jas geležine lazda. Jis mina Visagalio Dievo įniršio ir rūstybės vyno spaustuvą. ¹⁶ Ant jo drabužio ir ant strėnų^[i1] užrašytas vardas: „Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“.

¹⁷ Aš regėjau angelą, stovintį saulėje. Jis garsiai šaukė, kviesdamas visus paukščius, skrendančius dangaus viduriu: „Skriskite šen, į didįjį Dievo pokylį, ¹⁸ ir leskite kūnus karalių, karo vadų, galiūnų, žirgų, raitelių, visų laisvųjų ir vergų, didelių ir mažų!“

¹⁹ Tuomet aš išvydau žvėrį ir žemės karalius bei jų kariuomenes, susirinkusias kovoti su raiteliu ir jo kariuomene. ²⁰ Žvėris buvo sugautas, o kartu su juo netikrasis pranašas, jo akyse daręs stebuklus ir jais klaidinęs žmones, kurie buvo priėmę žvėries ženklą ir garbino jo atvaizdą. Juodu gyvi buvo įmesti į ugnies ežerą su degančia siera. ²¹ Visus kitus išžudė raitelis kalaviju, einančiu iš burnos. Ir visi paukščiai prisilesė jų lavonų.