¹ Ir aš išgirdau iš šventyklos galingą balsą, šaukusį septyniems angelams: „Eikite ir išpilkite septynis Dievo rūstybės dubenis žemėn!“

² Ir nuėjo pirmasis, ir išliejo savo dubenį žemėn. Ir apniko piktos ir skaudžios votys žmones, turinčius žvėries ženklą ir garbinančius jo atvaizdą.

³ Antrasis išpylė savo dubenį jūron; ji tapo lyg numirėlio kraujas, ir visi gyvūnai jūroje išgaišo.

⁴ Trečiasis išliejo savo dubenį į upes ir vandens šaltinius, ir jie pavirto krauju. ⁵ Ir išgirdau vandenų angelą sakant:

„Teisus tu, kuris esi ir buvai, Šventasis,

kad taip nusprendei.

⁶ Jie praliejo šventųjų ir pranašų kraują,

todėl duodi jiems gerti kraują.

Jie to verti!“

⁷ Aš dar išgirdau aukurą kalbant:

„Taip, Visagali Viešpatie Dieve,

tavo nuosprendžiai tikri ir teisingi!“

⁸ Ketvirtasis išpylė savo dubenį saulėn, ir jai buvo leista svilinti žmones ugnimi. ⁹ Žmones degino baisi kaitra, o jie keikė vardą Dievo, kuris turi valdžią šitokioms negandoms. Jie neatsivertė ir neteikė jam pagarbos.

¹⁰ Penktasis išpylė savo dubenį ant žvėries sosto, ir jo karalystė paskendo tamsoje, o žmonės krimto savo liežuvius iš skausmo. ¹¹ Jie piktžodžiavo dangaus Dievui dėl savo sopulių ir vočių, bet nenusigręžė nuo savo darbų.

¹² Šeštasis išliejo savo dubenį į didžiąją Eufrato upę, ir jos vanduo išdžiūvo, kad pasidarytų kelias karaliams iš saulėtekio šalies. ¹³ Tada aš pamačiau iš slibino nasrų, iš žvėries snukio ir iš melagingo pranašo burnos išeinant tris netyrąsias dvasias, tartum varles. ¹⁴ O tai yra demonų dvasios, darančios ženklus; jos iškeliauja pas viso pasaulio karalius, kad juos suburtų didžiosios Visagalio Dievo dienos kovai.

¹⁵ „Štai aš ateinu kaip vagis. Palaimintas, kas budi ir sergi savo drabužius, kad netektų vaikščioti nuogam ir žmonės nepamatytų jo gėdos!“

¹⁶ Jos subūrė juos į vietovę, kuri hebrajiškai vadinasi Harmagedonas^[i1].

¹⁷ Septintasis angelas išpylė savo dubenį į orą, ir nuskambėjo iš šventyklos, nuo sosto, galingas balsas: „Įvyko!“ ¹⁸ Ir pasipylė žaibai, pasigirdo balsai, sudundėjo griaustiniai, ir kilo baisus žemės drebėjimas, kokio nebūta, kiek žmogus žemėje gyvena; toks smarkus buvo drebėjimas! ¹⁹ Didysis miestas suskilo į tris dalis, o pagonių miestai sugriuvo. Dievas atsiminė didžiąją Babelę, kad jai duotų savo rūstybės ir įniršio vyno taurę. ²⁰ Ir pabėgo visos salos, ir nebeliko kalnų. ²¹ Ledo luitai kaip talentai krito iš dangaus ant žmonių. Žmonės keikė Dievą dėl ledų negandos, nes siaubinga buvo ši neganda.