¹ Vyriausiasis kunigas paklausė: „Ar tai tiesa?“ ² O Steponas prabilo:

„Broliai ir tėvai, pasiklausykite! Šlovingasis Dievas apsireiškė mūsų tėvui Abraomui Mesopotamijoje, kai jis dar nebuvo persikėlęs į Charaną^[i1], ³ ir įsakė: Išeik iš savo krašto, nuo savo giminių, ir keliauk į šalį, kurią tau parodysiu. ⁴ Tada jis paliko chaldėjų kraštą ir apsigyveno Charane. Iš ten, jo tėvui mirus, Dievas jam liepė persikelti į šitą šalį, kurioje jūs dabar gyvenate. ⁵ Bet čia jam nedavė nuosavybėn nė pėdos žemės, tik pažadėjo šitą kraštą atiduoti jam ir jo palikuonims, nors jis buvo bevaikis. ⁶ Taigi Dievas pasakė, kad jo palikuonys gyvens kaip ateiviai svetimoje žemėje ir keturis šimtus metų bus pavergti bei skriaudžiami. ⁷ Tačiau, ­ tarė Dievas, ­ aš nuteisiu tautą, kuriai jie vergaus; tada jie iškeliaus ir tarnaus man šitoje vietoje. ⁸ Ir tuomet jis sudarė su juo apipjaustymo sandorą. Tada Abraomui gimė Izaokas, kurį jis apipjaustė aštuntąją dieną. Izaokui gimė Jokūbas, o Jokūbui gimė dvylika patriarchų. ⁹ Šie patriarchai iš pavydo pardavė Juozapą į Egiptą, bet Dievas buvo su juo. ¹⁰ Jis išgelbėjo Juozapą iš visų vargų ir suteikė malonės bei išminties Egipto karaliaus ­ faraono akivaizdoje. Tas jį paskyrė Egipto ir visų savo namų valdytoju. ¹¹ Tuomet visą Egiptą ir Kanaaną ištiko badas ir baisi nelemtis. Taip pat ir mūsų protėviai negalėjo rasti sau maisto. ¹² Išgirdęs, kad Egipte galima gauti javų, Jokūbas ten išsiuntė mūsų protėvius pirmą kartą, ¹³ o antrą kartą Juozapas leidosi savo brolių atpažįstamas, ir faraonas sužinojo apie Juozapo kilmę. ¹⁴ Tuomet Juozapas pasiuntė [brolius] parkviesti savo tėvo Jokūbo ir visos šeimynos ­ septyniasdešimt penkių asmenų. ¹⁵ Šitaip Jokūbas nukeliavo į Egiptą. Ten mirė jis ir mūsų protėviai. ¹⁶ Jie buvo pargabenti į Sichemą ir palaidoti kapuose, kuriuos Abraomas už pinigus buvo nupirkęs Sicheme iš Emoro^[i2] vaikų.

¹⁷ Artinantis metui pažado, kurį Dievas buvo davęs Abraomui, tauta išaugo ir išsiplėtė Egipte, ¹⁸ kol Egipte ėmė viešpatauti kitas karalius, kuris nieko nežinojo apie Juozapą. ¹⁹ Jis ėmė klastingai elgtis su mūsų tauta, versdamas mūsų protėvius išmesti savo kūdikius, kad jie neliktų gyvi. ²⁰ Tuo metu gimė Mozė, kuris buvo mielas Dievui. Jis išbuvo tris mėnesius savo tėvo namuose, ²¹ o kai buvo išmestas, jį pasiėmė auginti faraono duktė ir įsūnijo. ²² Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais. ²³ Kai jis sulaukė keturiasdešimt metų, jam kilo mintis aplankyti savuosius brolius izraelitus. ²⁴ Kartą, pamatęs vieną skriaudžiamą tautietį, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį. ²⁵ Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas per jį suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato. ²⁶ Kitą dieną jis pasirodė tarp kelių susivaidijusių tautiečių ir mėgino juos sutaikinti, sakydamas: ,Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vieni kitus?’ ²⁷ Bet tasai, kuris buvo nuskriaudęs artimą, atstūmė jį, sakydamas: ‘Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju? ²⁸ Gal rengiesi ir mane nužudyti, kaip vakar nužudei egiptietį?’ ²⁹ Tai išgirdęs, Mozė pabėgo ir tapo išeiviu Madiano^[i3] krašte, o ten jam gimė du sūnūs. ³⁰ Po keturiasdešimt metų Sinajaus kalno dykumoje jam pasirodė angelas degančio erškėčių krūmo liepsnose. ³¹ Tai pamatęs, Mozė nusistebėjo reginiu. Kai jis artinosi, norėdamas geriau įsižiūrėti, pasigirdo Viešpaties balsas: ³² ‘Aš esu tavo tėvų Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas.’ Tada Mozė ėmė drebėti ir nebedrįso toliau žiūrėti. ³³ O Viešpats jam tarė: ‘Nusiauk kojų apavą, nes toje vietoje, kur stovi, žemė yra šventa. ³⁴ Aš regėte regėjau savo tautos priespaudą Egipte ir, išgirdęs jos aimanavimus, nužengiau jos išvaduoti. Tad ateik čionai, aš ketinu tave pasiųsti į Egiptą.’

³⁵ Tad tą Mozę, kurio jie buvo išsižadėję, sakydami: ‘Kas tave paskyrė valdovu ir teisėju?’ ­ Dievas pasiuntė kaip valdovą ir išvaduotoją, globojamą angelo, kuris buvo pasirodęs jam erškėtyje. ³⁶ Jis išvedė juos, darydamas stebuklus ir ženklus Egipto žemėje, prie Raudonosios jūros ir per keturiasdešimt metų dykumoje. ³⁷ Tai šis Mozė yra pasakęs izraelitams: ‘Dievas pažadins iš jūsų brolių pranašą, panašiai kaip mane.’ ³⁸ Tai jis susirinkimo dieną tyruose tarpininkavo tarp angelo, kalbėjusio jam Sinajaus kalne, ir mūsų protėvių. Tai jis gavo mums skirtus gyvenimo žodžius. ³⁹ Deja, mūsų protėviai nenorėjo jam paklusti. Jie atstūmė jį ir savo širdžių troškimus nukreipė į Egiptą. ⁴⁰ Jie tarė Aaronui: ‘Padaryk mums dievų, kurie žygiuotų mūsų priekyje, nes mes nežinome, kas nutiko tam Mozei, išvedusiam mus iš Egipto.’ ⁴¹ Ir šitaip anomis dienomis jie pasidirbo veršį, ėmė aukoti stabui atnašą ir džiaugėsi savo rankų darbu. ⁴² Tada Dievas nusigręžė nuo jų ir paliko jiems garbinti dangaus kareiviją, kaip parašyta Pranašų knygoje:

Ar jūs, Izraelio namai, man atnešėte aukų bei atnašų,

keturiasdešimt metų būdami tyruose?

⁴³ Ne! Jūs pasiėmėte Molocho padangtę

ir dievo Refano žvaigždę ­

stabus, kuriuos pasidirbote garbinti.

Todėl ištremsiu jus anapus Babilono.

⁴⁴ Mūsų protėviai dykumoje turėjo liudijimo padangtę, įrengtą kalbėjusiojo Mozei nurodymu, kad padarytų ją pagal regėtą jos pavyzdį. ⁴⁵ Mūsų protėviai ją pasiėmė ir atsigabeno, kai Jozuė užėmė pagonių žemes. Dievas išstūmė pagonis, užleisdamas jų vietą mūsų tėvams iki pat Dovydo laikų. ⁴⁶ Šis susilaukė Dievo akyse malonės ir prašė nurodymo statyti šventyklą Jokūbo namams; ⁴⁷ ją ir pastatė Saliamonas. ⁴⁸ Vis dėlto Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose. Taip sako ir pranašas:

⁴⁹ Dangus ­ mano sostas,

o žemė ­ pakojis po mano kojų.

Kokius namus jūs norite man pastatyti? ­

klausia Viešpats, ­

ir kokia mano poilsio vieta?

⁵⁰ Argi ne mano ranka visa tai padarė?!

⁵¹ Jūs, kietasprandžiai, pagonių širdimis ir ausimis^[i4]! Jūs, kaip ir jūsų protėviai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai. ⁵² Argi buvo pranašas, kurio nebūtų persekioję jūsų tėvai? Deja, jie žudydavo pranašaujančius Teisiojo atėjimą. Ir jūs dabar esate jo išdavėjai ir žudikai! ⁵³ Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte.“

Stepono nužudymas; persekiotojas Saulius

⁵⁴ Tai išgirdę, jie baisiai įniršo ir ėmė ant jo griežti dantimis. ⁵⁵ O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. ⁵⁶ Jis tarė: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje.“ ⁵⁷ Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, ⁵⁸ išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis. Liudytojai pasidėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Sauliaus. ⁵⁹ Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ ⁶⁰ Pagaliau suklupęs galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo.