¹ Antiochijos Bažnyčioje buvo pranašų ir mokytojų: Barnabas, Simeonas, pravarde Juodasis, Liucijus Kirėnietis, Manaenas, augęs kartu su tetrarchu Erodu, ir Saulius. ² Kartą, kai jie laikė pamaldas Viešpaties garbei ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau.“ ³ Tada tie pasninkavo ir meldėsi, ir, uždėję ant jų rankas, išleido.

Barnabas ir Saulius Kipre

⁴ Šventosios Dvasios siunčiami, jie nukeliavo į Seleukiją, o iš ten laivu pasiekė Kiprą. ⁵ Atvykę į Salaminą, jie ėmė skelbti Dievo žodį žydų sinagogose. Jiems talkino Jonas^[i1]. ⁶ Taip jie perėjo visą salą iki Pafo, kur susitiko vieną žydą, burtininką ir netikrą pranašą, vardu Barjėzų. ⁷ Jis buvo artimas prokonsului Sergijui Pauliui, išmintingam vyrui. Šis, pasivadinęs Barnabą ir Saulių, panorėjo pasiklausyti Dievo žodžio. ⁸ Jiems priešinosi Elimas ­ burtininkas (toks šito žodžio vertimas) . Jis stengėsi atitraukti prokonsulą nuo tikėjimo. ⁹ Tada Saulius, kitaip vadinamas Pauliumi, Šventosios Dvasios kupinas, įdėmiai pažvelgė į jį ¹⁰ ir prabilo: „Ak tu, velnio vaike! Tu, visokių klastų bei suktybių pilnas teisumo prieše! Ar dar nesiliausi kraipęs tiesių Viešpaties kelių? ¹¹ Dabar štai tave ištiks Viešpaties ranka: tu tapsi aklas ir kurį laiką neregėsi saulės.“ Ir tučtuojau užgulė jį tiršta tamsa, ir jis ėmė graibytis aplink, ieškodamas, kas jam ištiestų ranką. ¹² Tai pamatęs, prokonsulas įtikėjo, neatsistebėdamas Viešpaties mokslu.

Paulius Pisidijos Antiochijoje

¹³ Iš Pafo Paulius ir jo palydovai atplaukė į Pergę Pamfilijoje. Čia Jonas pasitraukė nuo jų ir sugrįžo į Jeruzalę. ¹⁴ O jie iš Pergės leidosi toliau ir pasiekė Pisidijos Antiochiją. Šabo dieną jie nuėjo į sinagogą ir ten susėdo. ¹⁵ Po Įstatymo ir Pranašų skaitymo sinagogos vadovai kreipėsi į juos: „Broliai, jei turite paskatinimo žodį tautiečiams, tarkite!“ ¹⁶ Tada Paulius atsistojo ir, davęs ranka ženklą nutilti, prabilo:

„Izraelio vyrai ir dievobaimingieji žmonės, paklausykite! ¹⁷ Šios Izraelio tautos Dievas išsirinko mūsų protėvius ir išaukštino juos, gyvenančius išeivijoje, Egipto šalyje. Rodydamas savo rankos galybę, išvedė juos iš Egipto ¹⁸ ir per keturiasdešimt metų rūpinosi jais tyruose. ¹⁹ Vėliau, išnaikinęs septynias tautas Kanaane, leido jiems paveldėti anų žemes ²⁰ beveik po keturių šimtų penkiasdešimt metų. Paskui davė teisėjus iki pranašo Samuelio. ²¹ Tuo laiku jie ėmė reikalauti karaliaus, ir Dievas jiems davė Saulių, Kišo sūnų, Benjamino giminės vyrą, keturiasdešimčiai metų. ²² Pašalinęs Saulių, jis pakėlė jiems karaliumi Dovydą, apie kurį pasakė: Radau Dovydą, Jesės sūnų, vyrą pagal savo širdį, kuris įvykdys visus mano norus. ²³ Iš jo palikuonių, kaip buvo žadėjęs, Dievas išvedė Izraeliui gelbėtoją Jėzų. ²⁴ Prieš jam ateinant, Jonas paskelbė atsivertimo krikštą visai Izraelio tautai. ²⁵ Baigdamas gyvenimo kelionę, Jonas pareiškė: ‘Aš nesu tas, kuo mane laikote. Štai po manęs ateina tasai, kuriam aš nevertas atrišti apavo dirželio.’

²⁶ Broliai, Abraomo giminės sūnūs ir čia esantys dievobaimingieji žmonės! Tai mums atsiųstas šis išganymo žodis. ²⁷ Jeruzalės gyventojai ir jų vyresnieji nepažino Jėzaus ir, jį pasmerkdami, įvykdė pranašų žodžius, skaitomus kiekvieną šabą. ²⁸ Nors nerado jame jokios mirties vertos kaltės, jie reikalavo iš Piloto, kad jis būtų nužudytas. ²⁹ Išpildę visa, kas buvo apie jį parašyta, jie nuėmė jį nuo [kryžiaus] medžio ir paguldė į kapą. ³⁰ Bet Dievas jį prikėlė iš numirusių. ³¹ Jis per daugelį dienų rodėsi tiems, kurie buvo jį atlydėję iš Galilėjos į Jeruzalę. Dabar jie yra jo liudytojai žmonėms. ³² Ir mes jums skelbiame gerąją naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: ³³ jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau! ³⁴ Kad jį prikėlė iš numirusių ir jis neturėjo supūti, Dievas buvo taip nusakęs: Aš ištesėsiu šventus bei tikrus pažadus Dovydui. ³⁵ Dar kitoje vietoje sakoma: Tu neleisi savo Šventajam supūti. ³⁶ Bet Dovydas numirė, savo kartoje patarnavęs Dievo valiai. Jis buvo palaidotas prie savo protėvių ir supuvo. ³⁷ O tasai, kurį Dievas prikėlė, nesupuvo.

³⁸ Taigi žinokite, broliai, kad jums skelbiamas nuodėmių atleidimas per Jėzų. Ir kiekvienas jį tikintis nuteisinamas jo dėka nuo viso to, ³⁹ nuo ko nepajėgė jūsų išteisinti Mozės Įstatymas. ⁴⁰ Tad pasisaugokite, kad jums nepritaptų pranašų žodis:

⁴¹ Žiūrėkite, niekintojai, stebėkitės ir traukitės iš akių!

Štai aš darau darbą jūsų dienomis,

darbą, kuriuo nepatikėsite, jei kas jums pasakos.“

⁴² Jiems išeinant, žmonės prašė, kad jie ir kitą šabą pakalbėtų apie tuos dalykus.

⁴³ Susirinkimui pasibaigus, daugelis žydų ir dievobaimingų prozelitų sekė paskui Paulių ir Barnabą. Šie kalbėjosi su jais ir ragino būti ištikimus Dievo malonei.

⁴⁴ Kitą šabą kone visas miestas susirinko pasiklausyti Viešpaties žodžio. ⁴⁵ Išvydusius tokias minias žydus apėmė pavydas, ir jie piktžodžiaudami ėmė prieštarauti Pauliaus kalbai. ⁴⁶ Tuomet Paulius ir Barnabas drąsiai pasakė: „Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis; kadangi jūs jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis. ⁴⁷ Taip mums liepė Viešpats:

Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims,

kad gelbėtum juos iki pat žemės pakraščių.“

⁴⁸ Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimui. ⁴⁹ Taip Viešpaties žodis išplito po visą kraštą.

⁵⁰ Tuo tarpu žydai sukurstė pamaldžias bei kilmingas moteris ir įtakingus miesto piliečius. Jie sukėlė Pauliaus ir Barnabo persekiojimą ir išvijo juos iš savo žemių. ⁵¹ O tie, nusikratę prieš juos nuo kojų dulkes, atvyko į Ikonijų. ⁵² Mokiniai buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios.