¹ Dovydui paėjėjus šiek tiek anapus viršūnės, jį pasitiko Mefi Bošeto tarnas Ciba su pora pabalnotų asilų, apkrautų dviem šimtais kepalų duonos, šimtu saikų razinų, šimtu vasaros vaisių ir vynmaišiu vyno. ² Karalius kla´usė Cibos: „Ką darysi su jais?“ Ciba atsakė: „Asilai ­ karaliaus namiškiams joti, duona ir vasaros vaisiai ­ vaikinams valgyti, o vynas ­ dykumoje nuvargusiems atsigerti.“ ³ „O kur tavo šeimininko sūnus?“ ­ paklausė karalius. „Jis lieka Jeruzalėje, ­ atsakė Ciba, ­ ir sako: ‘Šiandien Izraelio namai man sugrąžins mano senelio karalystę.’“ ⁴ Karalius tarė Cibai: „Visa, kas priklauso Mefi Bošetui, nuo dabar tavo.“ ­ „Aš puolu kniūbsčiomis! ­ tarė Ciba. ­ Leisk man rasti malonę tavo akyse, mano viešpatie karaliau!“

⁵ Karaliui atėjus į Bahurimus, išėjo iš ten žmogus, vardu Šimis, Geros sūnus iš tos pačios kilties kaip Sauliaus šeima, šaukdamas keiksmą po keiksmo. ⁶ Jis mėtė į Dovydą ir visus karaliaus Dovydo dvariškius akmenis, nors visi kariai ir galiūnai buvo jo dešinėje ir kairėje. ⁷ Šimis keikė, šaukdamas: „Išeik! Išeik! Žmogžudy! Niekše! ⁸ VIEŠPATS keršija tau už Sauliaus, vietoj kurio karaliavai, namų visą pralietą kraują. VIEŠPATS atiduoda karalystę į tavo sūnaus Abšalomo rankas. Tikėk manimi, nelaimė užgriuvo tave, nes tu žmogžudys!“

⁹ Cerujos sūnus Abišajas tarė karaliui: „Kodėl šis stimpantis šuva turėtų keikti mano viešpatį karalių? Leisk man nueiti ir nukirsti jam galvą.“ ¹⁰ Bet karalius atsakė: „Kas man ir jums, Cerujos sūnūs? Jeigu jis keikia tik dėl to, kad VIEŠPATS jam pasakė: ‘Keik Dovydą!’ ­ kas galėtų sakyti: ‘Kodėl taip darai?’“ ¹¹ Dovydas kalbėjo Abišajui ir visiems savo dvariškiams: „Žiūrėkite, jei mano sūnus, gimęs iš manęs, ieško mano gyvasties, juo labiau tai gali benjaminas! Palikite jį ramybėje ir leiskite jam keikti, nes VIEŠPATS jam įsakė tai daryti. ¹² Galbūt VIEŠPATS pažvelgs į mano skausmą ir atlygins man geru už šiandien ištartus jo keiksmus.“ ¹³ Dovydas ir jo vyrai ėjo toliau savo keliu, o Šimis ėjo kalvos pakraščiu priešais jį, keikdamas, svaidydamasis akmenimis ir mėtydamasis žemėmis. ¹⁴ Karalius ir visi su juo esantieji kareiviai pasiekė Jordaną nuvargę. Ten jie sustojo atgaivai.

¹⁵ Tuo tarpu Abšalomas ir visi žmonės, Izraelio vyrai, atvyko į Jeruzalę. Ahitofelis buvo su juo. ¹⁶ Atėjęs pas Abšalomą, Dovydo draugas Hušajas Archas tarė: „Tegyvuoja karalius! Tegyvuoja karalius!“ ¹⁷ Bet Abšalomas kalbėjo Hušajui: „Ar tai tokia tavo ištikimybė draugui? Kodėl nėjai su savo draugu?“ ¹⁸ Hušajas atsakė Abšalomui: „Aš nėjau, ­ atsakė Hušajas, ­ nes ką VIEŠPATS, visi šie žmonės ir visi Izraelio vyrai išsirinko, tam aš priklausau ir su juo būsiu! ¹⁹ Be to, kam turėčiau tarnauti, jei ne Dovydo sūnui? Kaip tarnavau tavo tėvui, taip ir tau tarnausiu.“

²⁰ Tada Abšalomas tarė Ahitofeliui: „Apsvarstykite, ką mums daryti?“ ²¹ Ahitofelis atsakė Abšalomui: „Sueik su savo tėvo sugulovėmis, jo paliktomis rūpintis rūmais, kad visas Izraelis išgirstų, jog išdrįsai užsitraukti savo tėvo pyktį, ir sustiprėtų visų tave remiančių rankos.“ ²² Ant stogo Abšalomui buvo pastatyta palapinė, ir Abšalomas suėjo su savo tėvo sugulovėmis viso Izraelio akyse. ²³ Tomis dienomis Ahitofelio duotas patarimas buvo priimamas tarsi iš Dievo gautas žodis; taip vertino bet kokį Ahitofelio patarimą ir Dovydas, ir Abšalomas.