¹ Dievas nusiuntė pranašą Nataną pas Dovydą. Atėjęs pas jį, šis tarė: „Du žmonės gyveno viename mieste. Vienas buvo turtuolis, o kitas skurdžius. ² Turtuolis turėjo labai daug avių ir galvijų, ³ o skurdžius turėjo tik vieną mažą avelę, kurią buvo nusipirkęs. Ją užaugino; ji užaugo su juo ir jo vaikais; dalydavosi jo duonos kąsniu, gerdavo iš jo puoduko, glausdavosi jam ant kelių. Ji buvo jam kaip duktė. ⁴ Vieną dieną pas turtuolį atėjo pakeleivis. Turtuolis nenorėjo imti savo avies ar galvijo valgiui parengti atėjusiam keleiviui, paėmė skurdžiaus avelę ir parengė ją svečiui.“ ⁵ Ant to žmogaus labai įširdęs Dovydas tarė Natanui: „Kaip gyvas VIEŠPATS, žmogus, kuris tai padarė, turi mirti! ⁶ Be to, už avį jis turi atsilyginti keturgubai, nes padarė tokį dalyką ir nepasigailėjo.“

⁷ Natanas tarė Dovydui: „Tu esi tas žmogus! Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Aš patepiau tave Izraelio karaliumi ir išgelbėjau iš Sauliaus rankų. ⁸ Atidaviau tau tavo valdovo namus bei tavo valdovo žmonas kaip nuosavybę ir atidaviau tau Izraelio bei Judo namus. Jei tai būtų buvę per maža, būčiau dvigubai daugiau davęs. ⁹ Tad kodėl paniekinai VIEŠPATIES žodį ir darei, kas nedora jo akyse? Tu užmušei Ūriją Hetitą kalaviju ir paėmei jo žmoną sau žmona. Amonitų kalaviju jį užmušei. ¹⁰ Užtat kalavijas niekada nepaliks tavo namų, nes mane paniekinai ir paėmei Ūrijos Hetito žmoną sau žmona.’ ¹¹ Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Tikėk manimi, aš sukelsiu prieš tave pikta tavo namuose. Paimsiu tavo žmonas tavo akyse, duosiu jas tavo artimui, ir jis miegos su tavo žmonomis šios saulės akivaizdoje. ¹² Tu tai padarei slapta, o aš tai įvykdysiu viso Izraelio akyse ir viešai dienos šviesoje.’“

¹³ Dovydas tarė Natanui: „Nusidėjau VIEŠPAČIUI!“ Natanas atsakė Dovydui: „VIEŠPATS atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi. ¹⁴ Bet kadangi tai darydamas paniekinai VIEŠPATĮ, tau gimęs kūdikis mirs.“

¹⁵ Natanas nuėjo namo, o VIEŠPATS ištiko kūdikį, kurį buvo pagimdžiusi Batšeba, ir jis mirtinai susirgo. ¹⁶ Dovydas maldavo VIEŠPATĮ dėl berniuko. Dovydas nieko nevalgė ir parėjęs praleisdavo naktį, gulėdamas ant žemės. ¹⁷ Rūmų seniūnai stengėsi prikalbinti atsikelti nuo žemės, bet jis atsisakė ir nieko nevalgė. ¹⁸ Septintą dieną vaikas mirė. Dovydo tarnai bijojo jam pasakyti, kad vaikas mirė, manydami: „Mes kalbėjome, dar vaikui gyvam esant, bet jis nenorėjo mūsų klausyti. Tad kaip galime jam pasakyti, kad vaikas mirė? Jis gali sau padaryti ką nors baisaus!“ ¹⁹ Pamatęs, kad tarnai tarpusavyje kalbasi pašnabždomis, Dovydas suprato, jog vaikas miręs. Dovydas paklausė tarnų: „Ar vaikas mirė?“ ­ „Taip, mirė“, ­ atsakė jie.

²⁰ Tada Dovydas atsikėlė nuo žemės, išsimaudė, išsikvėpino ir persivilko drabužius. Nuėjęs į VIEŠPATIES Namus, puolė kniūbsčias. Paskui parėjo į rūmus. Jam paprašius, buvo padėta valgių, ir jis valgė. ²¹ O dvariškiai klausė: „Ką tai reiškia, ką tu darai? Vaikui gyvam esant, pasninkavai ir verkei, o mirus, atsikėlei ir valgai!“ ²² Jis atsakė: „Vaikui dar gyvam esant, aš pasninkavau ir verkiau, nes galvojau: ‘Kas žino? Gal VIEŠPATS bus man maloningas, ir vaikas liks gyvas.’ ²³ O dabar, jam mirus, kodėl turėčiau pasninkauti? Argi galėčiau jį vėl sugrąžinti? Aš pas jį nueisiu, bet jis pas mane nesugrįš.“

²⁴ Dovydas guodė Batšebą, savo žmoną. Nuėjęs, suėjo su ja. Ji pagimdė jam sūnų, ir jis davė jam Saliamono vardą. VIEŠPATS mylėjo jį ²⁵ ir atsiuntė žodį per pranašą Nataną. Užtat dėl VIEŠPATIES jis pavadino jį Jedidija.

Pergalė prieš amonitus

²⁶ Kovodamas prieš amonitų Rabą, Joabas paėmė karališkąjį miestą. ²⁷ Joabas nusiuntė pas Dovydą pasiuntinius pasakyti: „Puoliau Rabą ir jau paėmiau vandens šaltinio tvirtovę. ²⁸ Tad dabar sutelk likusius karius, apgulk miestą ir paimk jį. Antraip aš pats paimsiu miestą, ir jis bus vadinamas mano vardu.“ ²⁹ Taigi Dovydas sutelkė visus karius ir, nužygiavęs į Rabą, apgulė jį, kovojo ir paėmė jį. ³⁰ Jis nuėmė Milkomui nuo galvos karūną su brangakmeniais, sveriančią aukso talentą. Ji buvo uždėta ant galvos Dovydui. Jis pasiėmė su savimi ir labai daug grobio. ³¹ Išvedė iš miesto gyventojus ir pristatė juos dirbti pjūklais, geležiniais kapliais ir geležiniais kirviais arba pasiuntė plytų gaminti. Taip jis padarė visiems amonitų miestams. Tada Dovydas ir visa jo kariuomenė sugrįžo į Jeruzalę.