¹ Tuo tarpu Judas, žinomas ir Makabiejaus vardu, bei jo vyrai slapta ėjo per gyvenvietes, telkdami tautiečius. Jie patraukė į savo pusę vyrus, likusius ištikimus judėjybei, ir sutelkė jų apie aštuonis tūkstančius. ² Jie maldavo Viešpatį pažvelgti į visų engiamą savo tautą, užjausti bedievių išniekintą šventyklą, ³ pasigailėti miesto, kuris buvo naikinamas ir turėjo būti tuojau sulygintas su žeme, išgirsti jo besišaukiantį kraują, ⁴ atsiminti nekaltų vaikų žudynes bei savo vardui tartus piktažodžiavimus ir apreikšti, kad jis nekenčia pikta.

⁵ Makabiejui sutelkus savo kariuomenę, pagonys nepajėgė jam priešintis, nes Viešpaties pyktis buvo tapęs gailestingumu. ⁶ Be įspėjimo užpuldamas, jis padegdavo miestus ir gyvenvietes, užimdavo svarbias vietoves ir priversdavo bėgti stiprias priešų pajėgas. ⁷ Tokius puolimus jis ypač mėgo rengti naktimis. Ilgainiui garsas apie jo narsumą plačiai pasklido.

⁸ Pamatęs, kad tas vyras pamažu daro pažangą ir kad jo sėkmingi žygiai darosi vis dažnesni, Pilypas parašė Celesirijos valdytojui Ptolemėjui, kad sustiprintų pajėgas karaliaus reikalams ginti. ⁹ Ptolemėjas nedelsdamas paskyrė Patroklo sūnų Nikanorą, vieną iš karaliaus pirmųjų bičiulių, ir pasiuntė jį vesti į žygį ne mažiau kaip dvidešimt tūkstančių pagonių iš įvairių tautų, įsakydamas sunaikinti visą Judėjos tautą. Nikanoro pavaduotoju Ptolemėjas paskyrė karvedį Gorgiją, vyrą, turintį didelę karybos patirtį. ¹⁰ Nikanoras galvojo į nelaisvę paimtus žydus parduoti į vergiją ir taip sudaryti karaliui dviejų tūkstančių talentų duoklę, kurią reikėjo mokėti romiečiams. ¹¹ Tad tuojau pat davė žinią pajūrio miestams ir kvietė pirkti žydų vergų, žadėdamas duoti devyniasdešimt vergų už talentą. Mat jis sapnuoti nesapnavo, kad jį užklups Visagalio teismas.

¹² Žodis apie Nikanoro žygį pasiekė Judą. Kai jis pasakė savo vyrams apie kariuomenės atėjimą, ¹³ bailieji ir nepasitikintieji Dievo teisingumu traukėsi ir pabėgo. ¹⁴ Bet kiti, pardavę, kas jiems dar buvo likę, maldavo Viešpatį: „Išgelbėk mus, nes nedorasis Nikanoras net kariauti su mumis nepradėjęs, jau pardavė į vergiją! ¹⁵ Jeigu jau ne mūsų labui, tai dėl Sandorų, sudarytų su protėviais, ir dėl tavo šiurpulingo ir garbingo vardo, kuriuo esame vadinami.“

¹⁶ Subūręs savo karius, šešis tūkstančius vyrų, Makabiejus ragino juos: „Neišsigąskite priešo, nebijokite gausių neteisėtai mus puolančių pagonių, bet narsiai kovokite. ¹⁷ Turėkite prieš akis pagonių neteisėtai padarytą smurtą šventajai Vietai, nuožmiai nuniokoto miesto kančias ir, be to, protėvių gyvenimo būdo naikinimą. ¹⁸ Juk jie pasitiki ginklais ir drąsiais žygiais, ­ kalbėjo jis, ­ o mes pasitikime visagaliu Dievu, kuris gali vienu mostelėjimu nugalėti ne tik tuos, kurie ateina mūsų pulti, bet, jeigu reikėtų, net visą pasaulį.“

¹⁹ Be to, jis papasakojo jiems apie įvykius, kurių metu atėjo pagalba jų protėviams. Kaip Sancheribo^[i1] dienomis, kai žuvo aštuoniasdešimt penki tūkstančiai, ²⁰ arba kaip Babilonijoje įvykusio mūšio su galatais metu, aštuoniems tūkstančiams žydų kovojant drauge su keturiais tūkstančiais makedonų, kai makedonai jau buvo patekę į bėdą, tie aštuoni tūkstančiai žydų, atėjus pagalbai iš Dangaus, sunaikino šimtą dvidešimt tūkstančių galatų ir paėmė daug grobio.

²¹ Tokiais pasakojimais drąsindamas, jis pripildė juos ryžto mirti už savo įstatymus ir tėvynę. Po to padalijo savo kariuomenę į keturis dalinius. ²² Savo brolius Simoną, Juozapą ir Jehonataną paskyrė dalinių vadais, kiekvienam pavesdamas po tūkstantį penkis šimtus vyrų. ²³ Be to, įsakė savo broliui Eleazarui garsiai skaityti šventąją Knygą ir davė slaptažodį „Dievo pagalba“. Paskui, pats vesdamas pirmąjį dalinį, pradėjo mūšį su Nikanoru.

²⁴ Turėdami Visagalį savo sąjungininku, jie nukovė daugiau negu devynis tūkstančius priešo karių, daug sužeidė ir, išvedę iš rikiuotės Nikanoro kariuomenę, privertė visus bėgti. ²⁵ Jų būsimų pirklių į vergiją pinigai pateko jiems į rankas. Tolokai vijęsi bėgančiuosius, jie buvo priversti grįžti, nes jau buvo vėlus laikas. ²⁶ Mat ta diena buvo šabo išvakarės. Užtat jie liovėsi vytis. ²⁷ Surankioję priešų ginklus ir paėmę grobį, jie šventė tą šabą, didžiai šlovindami ir dėkodami Viešpačiui, išlaikiusiam juos gyvus iki tos dienos, kurią jis leido kristi ant jų pirmajai gailestingumo rasai. ²⁸ Po šabo jie išdalijo dalį grobio persekiojimo aukoms, našlėms ir našlaičiams, o likusį pasidalijo tarpusavyje ir davė savo vaikams. ²⁹ Tai padarę, jie susivienijo bendram prašymui, maldaudami gailestingąjį Viešpatį visiškai susitaikinti su savo tarnais.

³⁰ Susirėmimuose su Timotiejaus ir Bakchido pajėgomis jie nukovė daugiau negu dvidešimt tūkstančių ir paėmė kai kurias labai aukštas tvirtoves. Jie padalijo daugybę grobio persekiojimo aukoms, našlaičiams bei našlėms ir net seneliams skirdami tokią pat dalį, kaip ir sau patiems. ³¹ Ta pačia proga jie rūpestingai surinko priešų ginklus ir pasidėjo juos svarbiose vietose. Likusį grobį nugabeno į Jeruzalę. ³² Jie nukovė Timotiejaus pajėgų vadą, labai nedorą žmogų, padariusį daug žalos žydams. ³³ Švęsdami savo pergalę protėvių mieste, jie sudegino Kalisteną ir vyrus, padegusius šventuosius vartus, ieškojusius prieglobsčio mažajame name. Taip tie gavo teisingą atlygį už savo nedorumą.

³⁴ Trissyk prakeiktas Nikanoras, kuris atsivedė tūkstančius pirklių, kad pirktų žydus į vergiją, ³⁵ Viešpačiui padedant buvo pažemintas vyrų, kuriuos jis laikė nieku. Nusivilkęs puošnius drabužius, jis bėgo vienas per kraštą kaip pabėgęs vergas, kol pasiekė Antiochiją. Jam nuostabiai pasisekė sunaikinti savo kariuomenę! ³⁶ Taigi žmogus, kuris žadėjo parūpinti duoklę romiečiams, paimdamas į nelaisvę Jeruzalės žmones, pareiškė, kad žydai turėjo Gynėją ir kad žydai buvo nenugalimi dėl to, jog laikėsi jiems duotų savo Gynėjo įsakymų.