¹ Atsitiko taip, kad ir septyni broliai bei jų motina buvo suimti. Karalius, plakdamas rimbais ir diržais, mėgino priversti juos valgyti Įstatymo draudžiamą kiaulieną. ² Vienas brolių, kalbėdamas visų vardu, tarė: „Ką tu mėgini iš mūsų išgauti? Mes pasirengę verčiau mirti, negu nusikalsti savo protėvių įstatymams.“

³ Įtūžęs karalius įsakė įkaitinti keptuves ir katilus. ⁴ Juos tuojau pat įkaitinus, jis įsakė, kitiems broliams ir motinai matant, išpjauti už visus kalbėjusiam liežuvį, nulupti jam nuo galvos odą ir nukirsti rankas bei kojas. ⁵ Kai jis buvo visiškai bejėgis, karalius įsakė nunešti jį dar kvėpuojantį ir kepti keptuvėje. Dūmai iš keptuvės plačiai pasklido, bet broliai ir jų motina vieni kitus drąsino, sakydami: ⁶ „Viešpats Dievas žvelgia į mus ir iš tikrųjų mūsų gailisi, kaip Mozė pareiškė savo giesmėje, aiškiai sakydamas: ‘Jis pasigailės savo tarnų.’“

⁷ Pirmajam broliui tokiu būdu mirus, buvo atvestas antrasis pašaipiai kankinti. Nuplėšę jam nuo galvos odą su plaukais, jie klausė: „Ar verčiau valgysi kiaulienos, negu leisi savo kūną į dalis suplėšyti?“ ­ ⁸ „Niekada!“ ­ atsakė jis jiems savo protėvių kalba. Taigi ir jis savo ruožtu patyrė tas pačias kančias, kaip ir pirmasis brolis. ⁹ Paskutinį kartą atsikvėpdamas, jis tarė: „Nuožmusis niekše, tu atimi iš mūsų šį gyvenimą, bet pasaulio Karalius mus prikels naujam amžinam gyvenimui. Mes mirštame už jo įstatymus!“

¹⁰ Po jo trečiasis tapo pašaipų auka. Kai jam buvo liepta, jis iškišo liežuvį ir drąsiai ištiesė rankas. ¹¹ Jo žodžiai buvo kilnūs: „Iš Dangaus esu tai gavęs, dėl jo įstatymų to nebranginu ir turiu viltį visa iš jo vėl gauti.“ ¹² Užtat net pats karalius ir jo tarnai stebėjosi drąsa jaunuolio, nieku laikiusio kančią.

¹³ Jam mirus, ir ketvirtasis buvo panašiai kankinamas bei žudomas. ¹⁴ Būdamas arti mirties, jis tarė: „Aš pasirinkau mirtį nuo žmonių rankos su viltimi, duota Dievo, kad jis mane sugrąžins į gyvenimą. Bet tau prisikėlimo naujam gyvenimui nebus!“

¹⁵ Nedelsiant buvo atvestas penktasis ir pradėtas kankinti. ¹⁶ Žiūrėdamas į karalių, jis tarė: „Kadangi turi valdžią mirtingiesiems, nors pats ir esi mirtingas, darai, kaip tau patinka. Bet nemanyk, kad Dievas paliko mūsų tautą. ¹⁷ Tik luktelk ir pamatysi, kaip jo didinga galybė kankins tave ir tavo palikuonis!“

¹⁸ Po jo buvo atvestas šeštasis. Būdamas arti mirties, jis tarė: „Neapgaudinėk savęs veltui! Mes turime pakelti šias kančias už savo kaltes, nes nusidėjome savo Dievui. Užtat ir ištiko mus stulbinantys įvykiai! ¹⁹ Tad nemanyk, kad liksi nenubaustas, nes išdrįsai kovoti su Dievu!“

²⁰ Motina buvo ypač puiki ir verta garbingo atminimo. Tą pačią dieną ji matė savo septynis sūnus mirštančius vieną po kito ir drąsiai pakėlė jų mirtį, nes jos viltis buvo Viešpatyje. ²¹ Kiekvieną sūnų ji drąsino protėvių kalba. Kupina kilnaus ryžto, jungdama moters jautrumą su vyro drąsa, kalbėjo jiems: ²² „Nežinau, kaip atėjote į gyvenimą mano įsčiose. Ne aš daviau jums gyvastį, ne aš suteikiau jums gyvybės alsavimą, ne aš daviau jūsų sąnariams išvaizdą. ²³ Kadangi pasaulio Kūrėjas suteikė kiekvienam išvaizdą ir nustatė visų daiktų pradžią, jis iš savo gailestingumo vėl duos jums gyvastį ir gyvybės alsavimą, nes dabar jūs užmirštate save dėl jo Įstatymo.“

²⁴ Antiochas jautė, kad į jį žiūrima su panieka. Priekaištingas balsas pažadino jo priešiškumą. Jauniausiajam broliui dar esant gyvam, Antiochas ne tik kreipėsi į jį žodžiais, bet ir priesaikomis žadėjo padaryti jį turtingą ir laimingą, jeigu jis atsisakytų protėvių gyvenimo būdo, paskirti jį savo bičiuliu ir pavesti jam tvarkyti viešuosius reikalus. ²⁵ Jaunuoliui visiškai nekreipiant į jį dėmesio, karalius pasišaukė motiną ir ragino patarti jaunuoliui gelbėtis. ²⁶ Karaliui ilgokai ją raginus, galop ji sutiko įtikinti savo sūnų. ²⁷ Pasilenkusi prie jo, išjuokdama karalių, gimtąja kalba ji taip kalbėjo: „Mano sūnau, pasigailėk manęs. Nešiojau tave devynis mėnesius savo įsčiose, žindžiau tave trejus metus, auginau, auklėjau ir rūpinausi tavimi iki šios gyvenimo akimirkos. ²⁸ Maldauju tave, vaikeli, pažvelgti į dangų bei žemę ir pasvarstyti apie visa, kas ten yra. Tada suvoksi, kad Dievas nepadarė jų iš pirma buvusių daiktų. Tokiu pat būdu žmonija atėjo į gyvenimą. ²⁹ Tad nebijok šio budelio, bet būk vertas savo brolių ir priimk mirtį, kad, pasigailėjimo metui atėjus, tave su jais atgaučiau.“

³⁰ Vos jai baigus kalbėti, jaunuolis tarė: „Ko laukiate? Atsisakau paklusti karaliaus įsakymui. Aš klausau įsakymo to Įstatymo, kuris buvo duotas mūsų protėviams per Mozę. ³¹ O tu, kuris sugalvojai tiek daug pikta hebrajams, tikrai neišvengsi Dievo rankos. ³² Mes iš tikrųjų kenčiame už savo nuodėmes. ³³ Nors mūsų gyvasis Viešpats pyksta ant mūsų trumpą valandėlę, kad mus nubaustų ir pamokytų, atėjus laikui, jis vėl susitaikys su savo tarnais. ³⁴ Bet tu, niekše ir nedoriausias iš visų mirtingųjų, kuo gali puikautis, puoselėdamas tuščią viltį ir keldamas ranką prieš Dangaus vaikus? ³⁵ Tu dar neišsigelbėjai iš visagalio ir visaregio Dievo teismo! ³⁶ Mano broliai, pakėlę skausmą trumpą valandėlę, paveldėjo pagal Dievo Sandorą amžinąjį gyvenimą. Bet tu Dievo teismu gausi už savo įžūlumą teisingą bausmę. ³⁷ O aš, kaip ir mano broliai, atiduodu kūną ir gyvastį už mūsų protėvių įstatymus, maldaudamas Dievą, kad greitai pasigailėtų mūsų tautos ir kad tu per kančią ir rykštes išpažintumei, jog tik jis vienas yra Dievas. ³⁸ Per mane ir mano brolius tesiliauja Visagalio pyktis, kuriuo jis yra teisingai ištikęs visą mūsų tautą.“

³⁹ Karalius įsiuto ir su šiuo elgėsi žiauriau, negu su kitais, nes jautėsi jaunuolio paniekos įskaudintas. ⁴⁰ Taip ir jauniausias sūnus mirė nepraradęs dorumo, visiškai pasitikėdamas Viešpačiu.

⁴¹ Galop po savo sūnų mirė ir motina.

⁴² Tad tebūna gana papasakota apie aukų valgymą ir nuožmiuosius kankinimus.