¹ Maždaug tuo metu Antiochas pradėjo antrą karo žygį prieš Egiptą. ² Atsitiko taip, kad kone keturiasdešimt dienų virš miesto buvo matyti raitininkai, šuoliuojantys oru, apsirengę auksu ataustais drabužiais, būriai, apsiginklavę ietimis ir iš makščių ištrauktais kalavijais ­ ³ raitijos daliniai kovos rikiuotėje, darantys antpuolius ir priešpuolius vienu ar kitu keliu, judantys skydai, iečių miškas, kalavijų švytavimas, strėlių kruša, aukso pakinktų blizgesys ir visokiausi šarvai. ⁴ Užtat visi meldėsi, kad šis regėjimas būtų geras būsimo įvykio ženklas.

⁵ Bet, pasklidus netikram gandui apie Antiocho mirtį, Jasonas, sutelkęs ne mažiau kaip tūkstantį vyrų, nelauktai užpuolė miestą. Kai sienų gynėjai buvo priversti pasitraukti ir miestas galų gale paimtas, Menelajas pabėgo į tvirtovę. ⁶ O Jasonas tada žudė savo tautiečius be pasigailėjimo, nesuvokdamas, kad sėkmė savo žmonių sąskaita yra didžiausia nelaimė, ir manydamas, kad laimi pergalės grobį iš priešų, o ne iš savo tautiečių. ⁷ Net taip valdžios paimti jis nepajėgė. Galop iš savo sąmokslo patyrė tik gėdą ir vėl pabėgo į amonitų kraštą. ⁸ Ilgainiui jis priėjo liūdną galą. Apkaltintas arabų valdovui Aretui, bėgo iš miesto į miestą, visų vejamas, nekenčiamas kaip nusikaltęs įstatymams, prakeiktas kaip savo tėvynės ir tautiečių žudikas, ir atsirado Egipte kaip į jūros krantą išmestas medis. ⁹ Pagaliau žmogus, kuris buvo išvaręs daugelį iš savo krašto į tremtį, mirė tremtyje po to, kai sėdo į laivą vykti pas lakedemoniečius, vildamasis rasti prieglaudą dėl savo ryšių su jais. ¹⁰ Nebuvo nei kas gedėtų, nei kas palaidotų žmogų, kuris pats paliko daugelį nepalaidotų. Protėvių kape vietos jam nebuvo.

Jeruzalės niokojimas

¹¹ Kai žinia apie šį įvykį pasiekė karalių, jis nusprendė, kad Judėja sukilusi. Todėl, labai įtūžęs, jis leidosi į žygį iš Egipto ir paėmė miestą antpuoliu. ¹² Savo kariams įsakė žudyti be pasigailėjimo visus sutiktus žmones ir skersti subėgusius į savo namus. ¹³ Jauni ir seni buvo išžudyti, moterys ir vaikai sunaikinti, mergelės ir mažyliai išskersti. ¹⁴ Per tris dienas buvo aštuoniasdešimt tūkstančių aukų; keturiasdešimt tūkstančių krito nuo smurto ir tiek pat žmonių buvo parduota į vergiją.

¹⁵ Dar tuo nepasitenkinęs, įstatymų ir tėvynės išdaviko Menelajo vedamas, Antiochas turėjo įžūlios drąsos įeiti į švenčiausią visame pasaulyje šventovę. ¹⁶ Savo nešvariomis rankomis jis paėmė šventuosius indus, savo nedoromis rankomis sušlavė dovanas, kurias daug kitų karalių buvo atnešę, norėdami išaukštinti, pašlovinti ir pagerbti tą vietą. ¹⁷ Antiochas buvo taip pasipūtęs, kad nesuvokė, jog dėl miesto gyventojų nuodėmių Viešpats buvo supykęs trumpą valandėlę, todėl buvo abejingas šventajai Vietai. ¹⁸ Bet jeigu jie nebūtų buvę įsipainioję į tokią daugybę nuodėmių, tas žmogus būtų buvęs nuplaktas ir sulaikytas nuo neapgalvoto žingsnio tą pačią akimirką, kai tik įėjo į vidų, kaip buvo atsitikę Heliodorui, karaliaus Seleuko atsiųstam iždo patikrinti. ¹⁹ Tačiau ne vietai Viešpats išsirinko tautą; veikiau jis išsirinko vietą tautai. ²⁰ Užtat pati vieta, tapusi tautos dalininke ištikusiose nelaimėse, dalijosi su ja ir palaima. Vieta, palikta Visagalio pykčio akimirką, atgavo visą savo garbę didžiojo Viešpaties atleidimo metu.

²¹ Taigi Antiochas, pagrobęs iš šventyklos tūkstantį aštuonis šimtus talentų, išskubėjo į Antiochiją, per savo įžūlumą manydamas galįs sausumą padaryti plaukiojamą ir jūrą pereinamą kojomis. ²² Gyventojams engti jis paliko valdytojus: Jeruzalėje ­ Pilypą, frygų kilmės, o būdo nuožmesnio už žmogų, kuris jį paskyrė, ²³ Garizime ­ Androniką, taip pat Menelają, valdžiusį savo tautiečius nuožmiau negu visi kiti. Iš neapykantos žydams ²⁴ Antiochas išsiuntė mysų vadą Apoloniją su dvidešimt dviejų tūkstančių kariuomene, įsakydamas išžudyti suaugusius vyrus, o moteris ir paauglius parduoti į vergiją. ²⁵ Atvykęs į Jeruzalę, tas žmogus dėjosi esąs taikingai nusiteikęs ir laukė tik šventosios šabo dienos. Tada, būdamas tikras, kad žydai neužsiėmę darbais, jis įsakė savo kariams rikiuotis paradui su ginklais. ²⁶ Visus išėjusius pasižiūrėti išžudė. Po to su ginkluotais vyrais puolė miestą ir išžudė daugybę žmonių.

²⁷ Bet Judas Makabiejus su maždaug devyniais kitais pasitraukė į dykumą. Jis ir jo vyrai gyveno kalnuose kaip laukiniai gyvuliai. Ten jie gyveno ir, kad išvengtų nešvarumo, maitinosi augalais.