¹ Mes papasakojome, kaip Simonas pranešė apie pinigus, kenkdamas savo tautai. Tas pats Simonas paskleidė šmeižtus apie Oniją, sakydamas, kad jis sukurstęs Heliodorą ir užtraukęs tą baisią nelaimę. ² Jis išdrįso apšaukti „sąmokslininku prieš valdžią“ vyrą, kuris buvo miesto geradaris, tautiečių gynėjas ir uolus įstatymų saugotojas. ³ Priešiškumas taip paaštrėjo, kad vienas iš Simonui ištikimų pakalikų net nusikalto žmogžudystėmis.

⁴ Onijas suprato, kad tarpusavio vaidai pavojingi, ir nuvokė, kad Celesirijos ir Finikijos valdytojas Menestėjo sūnus Apolonijas buvo įsivėlęs ir drąsino Simono nedorus kėslus. ⁵ Tad jis nuvyko pas karalių ne savo tautiečių apskųsti, bet turėdamas širdyje visų žmonių gerovę, viešą ir asmenišką. ⁶ Mat jis matė, kad be apdairaus karaliaus įsikišimo viešieji reikalai nebegalėjo būti taikingai sprendžiami ir kad Simonas niekada nesiliaus kvailiojęs.

⁷ Seleukui mirus ir Antiochui, kuris buvo vadinamas Epifanu, paveldėjus sostą, Onijo brolis Jasonas, paglemžęs vyriausiąją kunigystę, ⁸ susitiko su karaliumi ir pažadėjo jam tris šimtus šešiasdešimt sidabro talentų ir dar aštuoniasdešimt talentų iš kito pajamų šaltinio. ⁹ Be to, jis pažadėjo mokėti šimtą penkiasdešimt talentų daugiau, jeigu jam būtų duota teisė kaip vyriausiajam kunigui įsteigti gimnastikos mokyklą, burti joje jaunimą ir įrašyti į sąrašą Jeruzalės gyventojus antiochiečiais. ¹⁰ Karalius tam pritarė.

Užėmęs vyriausiojo kunigo vietą, Jasonas tuojau pat pradėjo mokyti savo tautiečius graikų gyvenimo būdo. ¹¹ Jis panaikino žydams karalių suteiktas lengvatas, gautas tarpininkaujant Eupolemo tėvui Johananui, buvusiam pasiuntiniu sudarant draugystės sutartį ir sąjungą su romiečiais; jis atmetė teisėtą gyvenimo būdą ir įvedė naujus papročius, priešingus Įstatymui. ¹² Iš tikrųjų jam buvo malonu statyti gimnastikos mokyklą tvirtovės papėdėje ir skatinti pačius kilniausius jaunuolius nešioti graikiškas kepures su plačiais kraštais. ¹³ Taigi per didelį Jasono ­ jis buvo bedievis ir netikras vyriausiasis kunigas ­ nedorumą vyko toks nepaprastas sugraikinimas ir pamėgdžiojimas svetimo gyvenimo būdo, ¹⁴ kad ir kunigai nebenorėjo atlikti savo pareigų prie aukuro. Paniekinę šventyklą ir palikę aukas, jie, suskambėjus ženklui mesti diską, skubėdavo į imtynių aikštę dalyvauti draudžiamoje pramogoje, ¹⁵ nieku laikydami, kas jų protėvių buvo laikoma garbinga, ir be galo vertindami, kas graikams įprasta. ¹⁶ Užtat juos ištiko sunki nelaimė. Tie, kurių gyvenimo būdas juos stebino, tapo jų priešais ir nubaudė juos. ¹⁷ Ne juokai be pagarbos elgtis su dieviškais įstatymais! Tai parodys tolesni įvykiai.

¹⁸ Kai karaliui dalyvaujant Tyre buvo švenčiami ketvirtųjų metų žaidimai, ¹⁹ nedorasis Jasonas pasiuntė Jeruzalės antiochiečių atstovus nunešti tris šimtus sidabro drachmų kaip auką Herakliui. Tačiau patys pinigų nešėjai nutarė neatiduoti jų aukai, nes tai, jų manymu, nepriderėjo, ir paskirti juos kitam tikslui. ²⁰ Taigi pinigai, siuntėjo skirti paaukoti Herakliui, iš tikrųjų, jų nešėjų nutarimu, buvo panaudoti triremams^[i1] statyti.

²¹ Kai Menestėjo sūnus Apolonijas buvo pasiųstas į Egiptą dalyvauti karaliaus Filometoro vestuvėse, Antiochas sužinojo, kad Filometoras tapo priešiškas jo valdžiai. Tada jis pradėjo rūpintis savo saugumu. Apsilankęs Jopėje, jis pasuko į Jeruzalę. ²² Jasonas ir miestas, sutikę su didele iškilme, įvedė jį į miestą su deglais ir gyriaus šauksmais. Po to jis nuvedė savo kariuomenę į Finikiją.

²³ Praėjus trejiems metams, Jasonas nusiuntė Menelają, anksčiau minėto Simono brolį, perduoti karaliui pinigų ir užbaigti svarbių reikalų derybas. ²⁴ Bet Menelajas, pristatytas karaliui, meilikaudamas labai jį išgarbino ir, viršijęs Jasono dovaną trimis šimtais sidabro talentų, pats įsigijo vyriausiąją kunigystę. ²⁵ Jis, tiesa, sugrįžo namo su karaliaus įgaliojimais, bet neturėjo reikalingų savybių, kad būtų vertas tapti vyriausiuoju kunigu, išskyrus žiauraus tirono karštą būdą ir laukinio žvėries įniršį. ²⁶ Taigi Jasonas, apgavęs savo brolį, buvo kito žmogaus apgautas ir turėjo tapti pabėgėliu Amanitidėje. ²⁷ Nors Menelajas ir gavo tą tarnybą, karaliui pažadėtų pinigų visiškai nemokėjo. ²⁸ Tvirtovės valdytojas Sostratas, kuriam buvo pavesta rinkti pinigus, pakartotinai reikalavo mokėti. Ilgainiui juodu abu buvo karaliaus pašaukti atvykti pas jį tuo reikalu. ²⁹ Menelajas paliko vyriausiosios kunigystės įgaliotiniu savo brolį Lisimachą, o Sostratas ­ kipriečių dalinių vadą Kratą.

³⁰ Šiems įvykiams vystantis, atsitiko taip, kad Tarso ir Malo žmonės pradėjo maištauti, nes jų miestai buvo atiduoti kaip dovana karaliaus sugulovei Antiochidei. ³¹ Tad palikęs Androniką, vieną iš savo didikų, vietininku, karalius išskubėjo malšinti sukilimo. ³² Manydamas, kad dabar gera proga, Menelajas pavogė iš šventovės keletą aukso indų ir įteikė juos Andronikui. Keletą kitų reikmenų jis buvo pardavęs Tyre ir aplinkiniuose miestuose. ³³ Gavęs tikrą žinią apie Menelajo darbus, Onijas apkaltino jį ir pasitraukė į prieglobsčio vietą Dafnėje prie Antiochijos. ³⁴ Tada Menelajas, pasivedęs Androniką į šalį, maldavo jį pakelti ranką prieš Oniją. Andronikas, nuvykęs pas Oniją, įtikino jį ir, klastingai laiduodamas priesaika, paėmė jo dešinę ir padavė jam savąją. Nors Onijas ir įtarinėjo, sutiko palikti šventyklos prieglobstį. Tada Andronikas, nepaisydamas priesaikos, tuojau pat jį nužudė.

³⁵ Dėl tos priežasties ne tik žydai, bet ir daug žmonių iš kitų tautų buvo pasipiktinę ir susierzinę dėl neteisingo to žmogaus nužudymo. ³⁶ Karaliui sugrįžus iš Kilikijos srities, miesto žydai suėjo pas jį skųstis. Tiek jie, tiek graikai buvo perpykę, nes Onijas buvo nužudytas nepaisant teisingumo. ³⁷ Antiochas buvo labai sukrėstas ir kupinas užuojautos. Prisiminęs mirusiojo protingumą ir kilnų elgesį, jis apsiverkė. ³⁸ Degdamas pykčiu, jis nedelsdamas nuplėšė nuo Androniko purpuro skraistę, išvilko iš purpuro drabužių ir, nuvedęs per visą miestą į tą vietą, kur jis buvo padaręs Onijui tą baisų nusikaltimą, nubaudė kraugerį mirtimi. Taip Viešpats atmokėjo jam pelnyta bausme.

³⁹ Tuo tarpu Lisimachas, Menelajui pritariant, padarė daug šventvagiškų vagysčių mieste. Plačiai pasklidus žiniai, kad jau išgabenta svetur daug aukso reikmenų, žmonės susibūrė maištauti prieš Lisimachą. ⁴⁰ Kadangi įtūžusi minia darėsi pavojinga, Lisimachas, apginklavęs kone tris tūkstančius vyrų, puolė juos. Jam vadovavo toks Auranas, žmogus pagyvenęs, bet ir gerokai kvailas. ⁴¹ Pamatę, kad Lisimachas puola, žydai vieni griebė akmenis, kiti rąstgalius, o dar kiti net sėmėsi saują ten buvusių pelenų. Įtūžę jie bėrė juos maišatyje ant Lisimacho ir jo vyrų. ⁴² Todėl daugelį jų sužeidė, keletą net užmušė, o visi kiti buvo priversti bėgti. Pats šventvagis buvo užmuštas prie iždo.

⁴³ Dėl šio įvykio buvo apkaltintas Menelajas. ⁴⁴ Karaliui atvykus į Tyrą, seniūnų taryba nusiuntė tris vyrus, įgaliotus vesti pas jį bylą. ⁴⁵ Bet Menelajas, matydamas, kad pralaimi, pažadėjo didoką kyšį Dorimeno sūnui Ptolemėjui, prašydamas palenkti į jo pusę karalių. ⁴⁶ Tada Ptolemėjas, pasivedęs karalių į šalį kiemelyje tarsi atsikvėpti šviežiu oru, įtikino karalių pakeisti savo nuomonę. ⁴⁷ Tad karalius išteisino Menelają, tos visos nelaimės priežastį, ir pasmerkė mirti tuos nelaimingus vyrus, kurie būtų pripažinti nekalti, jeigu jiems būtų reikėję savo bylą ginti pas skitus. ⁴⁸ Neteisinga bausmė negaišuojant buvo įvykdyta vyrams, gynusiems miesto, žmonių ir šventųjų indų reikalą. ⁴⁹ Kai kurie Tyro gyventojai buvo taip pasipiktinę tuo nusikaltimu, kad surengė jiems iškilmingas laidotuves. ⁵⁰ Tačiau per galingųjų gobšumą Menelajas pasiliko savo pareigose, ėmė vis nedoriau elgtis ir tapo didžiausiu sąmokslininku prieš savo tautiečius.