¹ Šimtas keturiasdešimtais metais Judą ir jo vyrus pasiekė žinia, kad Antiochas Eupatoras įsiveržė į Judėją su didele kariuomene, ² o su juo jo globėjas, valdžios galva, Lisijas. Jie vedė graikų kariuomenę, kurią sudarė šimtas dešimt tūkstančių pėstininkų, penki tūkstančiai trys šimtai raitininkų, dvidešimt du drambliai ir trys šimtai pjautuvais ginkluotų karo vežimų.

³ Menelajas irgi prisidėjo. Slėpdamas savo užmačias, jis ragino Antiochą ne dėl savo krašto gerovės, bet vildamasis, kad bus sugrąžintas į tarnybą. ⁴ Bet karalių Karalius sukėlė Antiochui pyktį ant to niekšo. Kai Lisijas pranešė karaliui, kad tas žmogus buvo visų bėdų priežastis, Antiochas įsakė, kad Menelajas būtų nuvestas į Berėją ir nubaustas mirti ten įprastu būdu. ⁵ Mat toje vietoje yra penkiasdešimt uolekčių aukščio bokštas, pilnas pelenų, su apskritu apvadu, iš visų pusių nuožulniu į pelenus. ⁶ Nuo ten būdavo nustumiami į mirtį visi nusikaltę šventvagyste ar pagarsėję kitais nusikaltimais. ⁷ Tad tokiu būdu buvo lemta mirti Įstatymui nusižengusiam Menelajui; jis nebuvo net palaidotas. ⁸ Tai buvo labai teisinga. Kadangi Menelajas buvo nusikaltęs aukurui, kurio ugnis ir pelenai šventi, pelenuose jis ir rado mirtį.

⁹ Karalius žygiavo į priekį su žiauriu įžūlumu, norėdamas ištikti žydus baisesniais smūgiais, negu jie buvo ištikti jo tėvo dienomis. ¹⁰ Tai girdėdamas Judas įsakė žmonėms dieną naktį šauktis Viešpaties, kad dabar padėtų labiau, negu bet kada, nes jiems grėsė pavojus netekti Įstatymo, savo tėvynės ir šventųjų Namų, ¹¹ ir kad neleistų ką tik atgimusiai tautai patekti piktžodžiaujantiems pagonims į rankas. ¹² Visi prisidėjo prie tų maldavimų. Tris dienas verkdami, pasninkaudami ir puldami kniūbsti, jie be perstojo maldavo gailestingąjį Viešpatį. Tada Judas paragino neprarasti drąsos ir įsakė būti pasirengusiems. ¹³ Pasitaręs su seniūnais uždaroje sueigoje, jis nutarė nelaukti, kol karaliaus kariuomenė užpuls Judėją ir paims miestą, bet leistis į žygį ir Dievui padedant išspręsti reikalą. ¹⁴ Taigi, patikėjęs sprendimą pasaulio Kūrėjui ir paskatinęs savo pajėgas kovoti narsiai iki mirties už įstatymus, šventovę, tėvynę bei gyvenimo būdą, jis pasistatė stovyklą prie Modeino. ¹⁵ Davęs savo pajėgoms slaptažodį „Dievo pergalė“, Judas su rinktinių jaunų narsuolių būriu nakčia puolė karaliaus palapinę. Stovykloje buvo nukauta du tūkstančiai vyrų; jis nudūrė pagrindinį dramblį ir jo raitelį. ¹⁶ Galop, pripildę stovyklą siaubo ir sąmyšio, jie nugalėjo ir pasitraukė. ¹⁷ Jau aušo diena, kai šitai buvo pasiekta Viešpačiui padedant ir globojant.

¹⁸ Paragavęs žydų didvyriško narsumo, karalius mėgino pulti jų žemę gudrybėmis. ¹⁹ Jis nužygiavo pulti Bet Cūro, stiprios žydų tvirtovės, bet buvo pakartotinai atmuštas, nugalėtas, pažemintas. ²⁰ Judas nesiliovė tiekti gynėjams, kas reikalinga, ²¹ bet Rodokas, vyras iš žydų gretų, išdavė priešui karines paslaptis. Jis buvo susektas, suimtas ir įmestas į kalėjimą. ²² Karalius mėgino antrąkart vesti derybas su Bet Cūro gyventojais, davė jiems pažadų, gavo pažadų iš jų, pasitraukė, puolė Judą ir jo vyrus, bet mūšį pralaimėjo. ²³ Jis gavo žinią, kad Pilypas, kuris buvo paliktas rūpintis valdžios reikalais, sukilo Antiochijoje. Nerimo apimtas, Antiochas pradėjo derybas su žydais, nusileido jiems ir prisiekė suteikti jiems visas teises. Sudarius šią sutartį, jis atnašavo auką, pagerbė šventyklą ir pripažino lengvatas šventajai Vietai.

²⁴ Karalius maloniai priėmė Makabiejų. Palikęs Hegemonidą valdyti sritį nuo Ptolemaidės iki Geros, ²⁵ nukeliavo į Ptolemaidę. Ptolemaidės gyventojai buvo pasipiktinę sutartimi; iš tikrųjų jie buvo taip įpykę, kad norėjo panaikinti jos sąlygas. ²⁶ Lisijas, užkopęs ant kalbėtojo pakylos, gynė kiek galėdamas sutarties sąlygas, įtikino juos, apraminęs laimėjo jų gerą valią ir iškeliavo į Antiochiją. Štai kaip sekėsi karaliui pulti ir trauktis.