¹ Tuojau po to karaliaus auklėtojas ir giminaitis Lisijas, karalystės valdžios galva, labai nepatenkintas įvykiais, ² sutelkė apie aštuoniasdešimt tūkstančių pėstininkų bei visą raitiją ir leidosi į žygį prieš žydus. Jis buvo užsimojęs padaryti Jeruzalę graikų nausėdija, ³ apdėti mokesčiais šventyklą, kaip jis darė su kitų tautų šventomis vietomis, ir kasmet pardavinėti vyriausiąją kunigystę. ⁴ Su Dievo galybe jis visiškai nesiskaitė, išdidžiai pasitikėdamas savo dešimtimis tūkstančių pėstininkų, tūkstančiais raitininkų ir aštuoniasdešimčia dramblių. ⁵ Taip jis įžygiavo į Judėją. Pasiekęs Bet Cūrą, įtvirtintą vietą, esančią apie penketą schoinų nuo Jeruzalės, jis pradėjo smarkų puolimą.

⁶ Kai Makabiejų ir jo vyrus pasiekė žinia, kad Lisijas apgulė tvirtoves, jie ir visi gyventojai meldėsi su dejonėmis ir ašaromis Viešpačiui, maldaudami, kad siųstų gerąjį angelą Izraelio gelbėti. ⁷ Makabiejus pats pirmas ėmėsi ginklo. Jis ragino ir kitus su juo statyti savo gyvybę į pavojų ir eiti į pagalbą savo broliams. Tad ir išskubėjo visi kaip vienas vyras. ⁸ Ūmai, dar jiems tebesant netoli Jeruzalės, jų priekyje pasirodė raitelis, apsirengęs baltais drabužiais ir mosuodamas aukso ginklais. ⁹ Tada jie drauge vienu balsu pagarbino gailestingąjį Dievą, ir jų drąsa taip pakilo, kad jie buvo pasirengę smeigti savo ginklais ne tik mirtinguosius, bet ir plėšriausius žvėris bei geležies sienas. ¹⁰ Jie žygiavo pirmyn kovos gretomis, turėdami savo dangiškąjį sąjungininką, nes Viešpats buvo jiems gailestingas. ¹¹ Tarsi liūtai jie puolė priešą ir paguldė iš jų vienuolika tūkstančių pėstininkų ir tūkstantį šešis šimtus raitininkų, o kitus privertė bėgti. ¹² Dauguma pabėgusiųjų buvo beginkliai ir sužeisti. Pats Lisijas turėjo gelbėtis, negarbingai pabėgdamas.

¹³ Bet Lisijas nebuvo kvailas žmogus. Apsvarstęs jį ištikusį pralaimėjimą, jis suprato, kad hebrajai buvo nenugalimi, nes galingasis Dievas kovojo jų pusėje. Užtat jis nusiuntė pasiuntinius, ¹⁴ kad įtikintų juos spręsti reikalus teisingomis sąlygomis, pažadėdamas paveikti ir karalių, kad jis taptų jų draugu. ¹⁵ Makabiejus, trokšdamas visų gerovės, sutiko su viskuo, ką Lisijas pasiūlė. Karalius savo ruožtu patenkino visus žydų prašymus, kuriuos Makabiejus įteikė Lisijui raštu.

Laiškai

¹⁶ Lisijo laiško žydams turinys buvo toks:

„Lisijas su džiaugsmu sveikina žydų bendriją!

¹⁷ Johananas ir Abšalomas, jūsų pasiuntiniai, perdavė jūsų pasirašytą pranešimą ir teiravosi apie jame minimus reikalus. ¹⁸ Aš pranešiau karaliui, kas tik buvo reikalinga jam pranešti, ir jis patenkino visus priimtinus prašymus. ¹⁹ Jeigu jūs būsite geros valios karalystės atžvilgiu, aš stengsiuosi rūpintis jūsų gerove ateityje. ²⁰ Minėtus reikalus bei jų smulkmenas aptarti su jumis pavedžiau savo atstovams ir jūsų pasiuntiniams. ²¹ Likite sveiki! Šimtas keturiasdešimt aštuntų metų dioskorintijo mėnesio dvidešimt ketvirta diena.“

²² Karaliaus laiške buvo parašyta:

„Karalius Antiochas su džiaugsmu sveikina savo brolį Lisiją!

²³ Dabar, mūsų tėvui užėmus savo vietą tarp dievų, mes norime, kad karalystės valdiniai nebūtų trukdomi tvarkyti savo reikalus. ²⁴ Mes suprantame, kad žydai nepritaria mūsų tėvui graikų papročių reikalu, bet teikia pirmenybę savo gyvenimo būdui ir prašo, kad būtų leista jiems laikytis savo papročių. ²⁵ Kadangi norime, kad ši tauta, kaip ir kitos, nekeltų neramumų, mes nutarėme, kad jų šventykla būtų jiems sugrąžinta ir kad jie gyventų, laikydamiesi savo protėvių papročių. ²⁶ Tad tebūna tavo rūpestis perduoti jiems žinią ir pareikšti draugystės pažadus, kad jie, žinodami mūsų nusistatymą, būtų geros nuotaikos ir, būdami patenkinti, atsidėtų savo gyvenimui.“

²⁷ Karaliaus laiškas žydų tautai buvo toks:

„Karalius Antiochas su džiaugsmu sveikina žydų seniūnų tarybą ir visus žydus!

²⁸ Mes tikime, kad jūs esate sveiki. To ir linkime. Ir mes esame sveiki.

²⁹ Menelajas man pranešė, kad norite grįžti namo ir rūpintis savo reikalais. ³⁰ Todėl visi tie, kurie sugrįš namo prieš ksantiko mėnesio trisdešimtą dieną, gali būti tikri, kad jiems nėra ko bijoti. ³¹ Žydai gali valgyti savo maistą ir gyventi pagal savo įstatymus kaip anksčiau. Nė vienas jų nebus kaip nors varginamas už kaltes, padarytas per nežinojimą. ³² Aš parašiau Menelajui, kad jus padrąsintų. ³³ Likite sveiki! Šimtas keturiasdešimt aštuntų metų ksantiko mėnesio penkiolikta diena.“

³⁴ Ir romėnai atsiuntė jiems laišką, kuris skamba taip:

„Kvintas Memijus ir Titas Manilijus, romėnų pasiuntiniai, su džiaugsmu sveikina žydų tautą!

³⁵ Su Lisijo, karaliaus giminaičio, jums suteiktomis lengvatomis ir mes sutinkame. ³⁶ Bet dėl dalykų, kurie jo nuosprendžiu turi būti perduoti karaliui, kai tik juos apsvarstysite, skubiai atsiųskite pasiuntinį, kad galėtume pateikti jums naudingų pasiūlymų, nes mes esame pakeliui į Antiochiją. ³⁷ Tad skubėkite atsiųsti pasiuntinius, kad praneštų apie jūsų nusistatymą. ³⁸ Likite sveiki! Šimtas keturiasdešimt aštuntų metų ksantiko mėnesio penkiolikta diena.“