¹ Štai kodėl, iš Dievo gailestingumo turėdami šią tarnystę, nenuleidžiame rankų. ² Atvirkščiai, mes susilaikome nuo slaptų gėdingų darbų, nesileidžiame į gudravimus ir neklastojame Dievo žodžio, bet atviru tiesos skelbimu prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje. ³ Jeigu mūsų Evangelija tebėra paslėpta, tai ji paslėpta vien einantiems į pražūtį, ⁴ netikintiesiems, kuriems šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Dievo atvaizdo ­ Kristaus šlovės Evangelijos šviesos. ⁵ Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o save ­ jūsų tarnais dėl Jėzaus. ⁶ Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa! ­ sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.

⁷ Deja, šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo. ⁸ Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet nenusimename. ⁹ Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę. ¹⁰ Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne. ¹¹ Mums, gyviesiems, dėl Jėzaus nuolat gresia mirtis, kad Jėzaus gyvybė pasirodytų mūsų mirtingame kūne. ¹² Šitaip mumyse veikia mirtis, o jumyse gyvybė.

¹³ Mes turime tą pačią tikėjimo dvasią, apie kurią parašyta: Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau. Taigi mes tikime ir todėl kalbame, ¹⁴ žinodami, kad tasai, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels su Jėzumi ir pastatys kartu su jumis. ¹⁵ O visa tai ­ dėl jūsų, kad malonė apimtų daugelį ir pagausintų dėkojimą Dievo garbei.

¹⁶ Todėl ir nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai, jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina. ¹⁷ O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę. ¹⁸ Mes nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini.