¹ Ar pradėsime jums iš naujo prisistatinėti? Gal reikia, kaip kai kuriems, lydimųjų laiškų jums ar nuo jūsų? ² Ne, nes jūs patys esate mūsų laiškas, įrašytas mūsų širdyse, visų žmonių suprantamas ir skaitomas. ³ Jūs pasirodėte esą Kristaus laiškas, parengtas mūsų patarnavimu, surašytas ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse.

Raidė ir Dvasia

⁴ Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime Kristaus dėka. ⁵ Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tartum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo, ⁶ kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros ­ ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę. ⁷ Jeigu tarnavimas mirčiai, iškaltas raidėmis akmenyse, buvo toks garbingas, kad Izraelio vaikai negalėjo pažvelgti Mozei į veidą dėl jo švytėjimo, kuris turėjo išblėsti, ⁸ tai nepalyginti didesne garbe bus apgaubtas tarnavimas Dvasiai. ⁹ Jeigu pasmerkimo tarnystė tokia garbinga, tai teisumo tarnystė dar garbingesnė. ¹⁰ Ankstesnis garbingumas visai nebegarbingas, palyginti su viską nustelbiančia garbe. ¹¹ Ir jeigu laikinas dalykas spindėjo garbe, tai kur kas garbingesnis nelaikinas.

¹² Taigi, turėdami tokią viltį, mes viską dėstome atvirai, ¹³ ne kaip Mozė, kuris ant veido užsileisdavo gobtuvą, kad Izraelio vaikai nepamatytų jo laikino spindesio pabaigos. ¹⁴ Deja, jų protai atbuko. Iki šios dienos jų akis dengia tas pats gobtuvas, kai skaito Senąjį Testamentą, ir jis lieka nenudengtas, nes jį nuimti tegali Kristus. ¹⁵ Taip, iki šios dienos, kada tik skaitomas Mozė, gobtuvas tebedengia jų širdį. ¹⁶ Bet vos tik žmogus atsigręžia į Viešpatį, gobtuvas nukrinta. ¹⁷ Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė. ¹⁸ Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami^[i1], daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios^[i2] veikimu vis didėja mūsų garbingumas.