¹ Aš nusprendžiau savo širdyje nebevykti pas jus dar kartą su liūdesiu. ² O jei aš pats jus liūdinu, tai kas gi mane pralinksmins, jeigu ne mano nuliūdintasis? ³ Aš esu tai parašęs, kad atvykęs neturėčiau liūdėti dėl tų, kuriais derėtų džiaugtis. Juk tikiu jumis visais, kad mano džiaugsmas yra ir visų jūsų džiaugsmas. ⁴ Aš gi jums esu rašęs^[i1] iš didelio sielvarto ir širdies suspaudimo, su gausiomis ašaromis ne tam, kad pastūmėčiau jus į nusiminimą, bet kad pažintumėte meilę, kurios pertekusi jums mano širdis.

⁵ Jeigu kas nuliūdino, tai ne mane, bet ­ kad neperdėčiau ­ bent iš dalies nuliūdino jus visus. ⁶ Tokiam pakanka daugumos paskirtosios bausmės. ⁷ Net, atvirkščiai, jūs turėtumėte jam atleisti ir jį paguosti, kad pernelyg didelis nusiminimas jo nepražudytų. ⁸ Todėl aš raginu jus parodyti jam meilę. ⁹ Tam jums ir parašiau, kad patirčiau, ar jūs visais atžvilgiais esate klusnūs. ¹⁰ O kam jūs dovanojate, tam dovanoju ir aš, nes, jei kam dovanojau, tai padariau dėl jūsų Kristaus akivaizdoje, ¹¹ kad nebūtume šėtono apgauti. Mes juk žinome jo kėslus.

Apie apaštalo tarnystę

¹² Kai atvykau į Troadę skelbti Kristaus Evangelijos, Viešpats buvo man pravėręs duris, ¹³ bet aš neturėjau dvasios ramybės, kadangi nesutikau ten savo brolio Tito; tad atsisveikinęs iškeliavau į Makedoniją.

¹⁴ Dėkui Dievui, kuris mus visuomet veda Kristaus pergalės eisenoje ir per mus visur skleidžia mielą savo pažinimo kvapą. ¹⁵ Juk mes esame Kristaus kvapas Dievui tarp einančių į išganymą ir žengiančių į pražūtį: ¹⁶ vieniems ­ mirties kvapas, nešantis mirtį, kitiems ­ gyvenimo kvapas, vedantis į gyvenimą. O kas gi tinkamas šiam uždaviniui? ¹⁷ Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu, bet kalbame Kristuje iš tikros širdies, Dievo įkvėpti, Dievo akivaizdoje.