¹ Tai išgirdęs, karalius Ezekijas persiplėšė drabužius, apsivilko ašutine ir nuėjo į VIEŠPATIES Namus. ² O rūmų valdytoją Eljakimą, raštininką Šebną ir kunigijos seniūnus, apsivilkusius ašutinėmis, pasiuntė pas Amoco sūnų Izaiją. ³ „Taip kalbėjo karalius, ­ jie tarė jam, ­ ši diena yra nelaimės, bausmės ir gėdos diena. Kūdikiams atėjo metas gimti, bet nėra jėgų juos pagimdyti! ⁴ Teišgirsta VIEŠPATS, tavo Dievas, visus žodžius rab šakės, kurį jo valdovas, Asirijos karalius, atsiuntė įžeidinėti gyvojo Dievo! Tenubaudžia jį VIEŠPATS, tavo Dievas, už žodžius, kuriuos girdėjo! Melskis už likutį, kuris tebėra.“

⁵ Atėjusiems pas Izaiją karaliaus Ezekijo dvariškiams ⁶ Izaijas tarė: „Pasakykite savo valdovui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Neišsigąsk girdėtų žodžių, kuriais Asirijos karaliaus tarnai mane užgauliojo. ⁷ Tikėk manimi, įkvėpsiu aš jam tokią dvasią, kad jis, išgirdęs gandus, grįš į savo kraštą. Padarysiu, kad savo krašte jis kris nuo kalavijo.’“

⁸ Sugrįžęs rab šakė rado savo valdovą kovojantį su Libna. Mat jis jau žinojo, kad karalius buvo palikęs Lachišą. ⁹ Tuo tarpu karalius gavo žinią apie Kušo karalių Tirhaką: „Jis pakilo į karo žygį prieš tave.“ Išgirdęs apie tai, jis vėl siuntė pasiuntinius pas Ezekiją pasakyti: ¹⁰ „Taip kalbėsite Judo karaliui Ezekijui: ‘Nesiduok savo Dievo, kuriuo pasitiki, apgaunamas, esą Jeruzalė Asirijos karaliaus rankose neatsidurs. ¹¹ Tu pats esi girdėjęs, ką Asirijos karaliai padarė su kitais kraštais, visiškai juos sunaikindami. O tu būsi išgelbėtas? ¹² Argi tautas, kurias sunaikino mano protėviai ­ Gozaną, Haraną, Recefą ir Edeno žmones Telasare ­ gynė jų dievai? ¹³ Kur dabar Hamato karalius ir Arpado karalius, Sefarvaimų, Henos bei Ivos karalius?’“

¹⁴ Ezekijas paėmė laišką iš pasiuntinių rankos ir perskaitė. Tada, palypėjęs į VIEŠPATIES Namus, išskleidė jį VIEŠPATIES akivaizdoje. ¹⁵ Ezekijas meldėsi VIEŠPAČIUI, sakydamas: „VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, virš kerubų soste sėdintis, tu, tik tu vienas, esi visų žemės karalysčių Dievas. Tu padarei dangų ir žemę. ¹⁶ Palenk savo ausį, VIEŠPATIE, ir išklausyk! Atverk savo akis, VIEŠPATIE, ir pamatyk! Išgirsk visus žodžius Sanheribo laiško, kurį jis atsiuntė pasityčioti iš gyvojo Dievo. ¹⁷ Iš tikrųjų, VIEŠPATIE, Asirijos karaliai nusiaubė tautas ir jų kraštus, ¹⁸ sumetė jų dievus į ugnį, nors tai buvo ne dievai, o žmogaus rankų padaras, medis ir akmuo, ir taip juos sunaikino. ¹⁹ Dabar, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, gelbėk mus, maldauju, iš jo rankų, idant visos žemės karalystės žinotų, kad tik tu vienas, o VIEŠPATIE, esi Dievas!“

²⁰ Tada Amoco sūnus Izaijas atsiuntė Ezekijui šitokį žodį: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atsakydamas į tavo meldimą išgelbėti nuo Asirijos karaliaus Sanheribo: ‘Aš girdėjau!’ ²¹ Štai žodis, kurį VIEŠPATS jam tarė:

‘Niekina tave, tyčiojasi iš tavęs

mergelė, Siono duktė;

kraipo galvą už tavo nugaros duktė Jeruzalė.

²² Ką tu įžeidei ir kam piktžodžiavai,

prieš ką pakėlei savo balsą, įžūliomis akimis žvelgei?

­ Prieš Izraelio Šventąjį!

²³ Per savo pasiuntinius tyčiojaisi iš Viešpaties

ir sakei: ‘Savųjų vežimų aibe

kalnų viršūnes pasiekiau,

pačias Libano atšlaites;

iškirtau jo aukštuosius kedrus,

puošniuosius kiparisus;

pasiekiau aukščiausią viršūnę,

jos miško patį tankumyną.

²⁴ Kasiau šulinius

ir gėriau vandenį svetimuose kraštuose;

savo kojų padais

išdžiovinau visas Egipto upes.’

²⁵ Argi tu negirdėjai,

kad esu tai patvarkęs nuo senų laikų?

Tai, ką esu nulėmęs nuo senovės dienų,

dabar įvykdžiau!

Todėl tvirčiausius miestus tu galėjai sugriauti,

griuvėsių krūvomis juos paversti.

²⁶ Bejėgiai buvo jų gyventojai,

išgąsčio ir gėdos apimti

tarsi žõlės laukuose,

kaip gležna žaluma,

lyg žolė ant stogų pučiant rytų vėjui.

²⁷ Ar ilsies tu, ateini ar išeini,

ar esi įniršęs ant manęs ­

viską žinau!

²⁸ Todėl, kad niršai ant manęs,

ir tavo įtūžimas pasiekė mano ausis,

įve´rsiu savo kablį tau į šnerves,

pažabosiu savo žąslais tau nasrus.

Tuo pačiu keliu, kuriuo čia atėjai,

atgal tave parvarysiu.’

²⁹ Ezekijau, bus tau toks ženklas: ‘Šiais metais valgysi, ką duos atolas, kitais ­ kas užaugs nesėta, o trečiais metais vėlei sėsite ir pjausite, veisite vynuogynus ir gardžiuositės jų vaisiais! ³⁰ Judo namų likučiai vėlei įleis žemėn šaknis, vėlei neš vaisius aukštai šakose, ³¹ nes iš Jeruzalės sklis likutis, nuo Siono kalno ­ išlikusieji. Galybių VIEŠPATIES uolumas tai padarys!’

³² Todėl taip kalbėjo VIEŠPATS apie Asirijos karalių: ‘Į šį miestą jis neįsiverš, nė vienos strėlės į jį nepaleis nei dengdamasis skydu jo nepuls, nei apgulos pylimo aplink jį nesupils. ³³ Keliu, kuriuo atėjo, išsinešdins, neįsiveržęs į šį miestą. Tai VIEŠPATIES žodis! ³⁴ Mat aš apginsiu šį miestą dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo.’“

Sanheribas pasitraukia

³⁵ Tą pačią naktį VIEŠPATIES angelas, atėjęs į asirų stovyklą, užmušė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius vyrų. Išaušus rytui, visur gulėjo lavonai. ³⁶ Asirijos karalius Sanheribas pasitraukė ir, sugrįžęs namo, gyveno Ninevėje. ³⁷ Vieną dieną, jam meldžiantis savo dievo Nisrocho šventykloje, jo sūnūs Adramelechas ir Sareceras nužudė jį kalaviju ir pabėgo į Ararato kraštą. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Asarhadonas.