BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2022 07 01 Penktad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LBD ekumeninis leidimas 1999 m. (Biblija RK_E1999)

Makabiejų antra knygaSkyrius: 14

 Makabiejų antra knyga
  
 Alkimas ir Nikanoras
  
2 Mak 14

1 Po trejų metų Judas ir jo vyrai gavo žinią, kad Seleuko sūnus Demetrijas atplaukė į Tripolio uostą su galinga kariuomene bei laivynu 2 ir, susidorojęs su Antiochu bei jo globėju Lisiju, tapo krašto šeimininku.

3 Toks Alkimas, anksčiau buvęs vyriausiuoju kunigu ir sąmoningai susitepęs sąmyšio dienomis, suprato nebegalįs nei būti saugus, nei atgauti tarnybos prie šventojo aukuro. 4 Tad jis maždaug šimtas penkiasdešimt pirmais metais nuvyko pas karalių Demetriją ir padovanojo jam aukso vainiką bei palmę, be to, pagal paprotį dar keletą alyvmedžio šakelių iš šventovės. Tą dieną Alkimas nieko nesakė. 5 Bet jis rado gerą progą savo beprotiškam užmojui, kai buvo karaliaus Demetrijo pakviestas į tarybos posėdį ir paklaustas apie žydų nuotaikas ir norus. Jis atsakė: 6 „Žydai, vadinami chasidais, kurių vadas yra Judas Makabiejus, kursto karo liepsnas. Jie kelia maištą ir neleidžia karalystei sukurti ramybės. 7 Užtat atsisakiau savo protėvių garbės, būtent vyriausiosios kunigystės, ir atvykau čia, 8 pirma, dėl to, kad nuoširdžiai rūpinuosi karaliaus reikalais, antra, dėl to, kad gerbiu savo tautiečius. Juk visa mūsų tauta kenčia didelę nelaimę dėl minėtųjų žmonių neprotingo elgesio. 9 Kai būsi smulkmeniškai ištyręs šiuos dalykus, karaliau, prašyčiau tave pasirūpinti mūsų šalimi ir mūsų engiama tauta, kaip dera tavo atlaidžiam dosnumui, kurį visiems rodai. 10 Juk kol Judas gyvas, ramybės karalystėje niekada nebus.“

11 Alkimui taip pakalbėjus, kiti Judui priešiški karaliaus bičiuliai skubėjo dar labiau pakurstyti Demetrijo pyktį. 12 Jis tuojau pat išsirinko dramblių dalinio vadą Nikanorą ir, paskyręs jį Judėjos valdytoju, išsiuntė, 13 nurodydamas nubausti Judą mirtimi, išblaškyti jo pajėgas ir įvesdinti Alkimą į didingosios šventovės vyriausiojo kunigo tarnybą. 14 Pabėgę nuo Judo, visos Judėjos pagonys spietėsi būriais aplink Nikanorą, manydami, kad žydų nelaimės ir vargai jiems atneš gerovę.

15 Išgirdę apie Nikanoro atžygiavimą ir pagonių spietimąsi prie jo, žydai barstėsi galvas dulkėmis ir maldavo Tą, kuris sukūrė sau amžiną tautą ir savo paveldui visuomet regimai ateina į pagalbą. 16 Savo vado įsakymu jie tuojau pat pakilo į žygį ir susirėmė su priešu mūšyje prie Desaujo gyvenvietės. 17 Judo brolis Simonas buvo susirėmęs su Nikanoru, bet dėl ūmaus priešo atvykimo patyrė nežymų pralaimėjimą.

18 Tačiau Nikanoras, girdėdamas apie Judo bei jo vyrų didvyriškumą ir didelę drąsą kovojant už savo tėvynę, vengė spręsti reikalą kraujo praliejimu. 19 Todėl jis nusiuntė Posidoniją, Teodotą ir Matatiją, kad pareikštų žydams draugystę ir gautų iš jų draugystės pažadą. 20 Rūpestingai apsvarsčius sąlygas, vadas pranešė apie jas savo žmonėms ir, visiems aiškiai esant vienminčiams, sutarčiai pritarė. 21 Buvo nustatyta diena, kurią vieni vadai turėjo susitikti pasitarimui. Iš vienos ir kitos pusės atvažiavo puošnūs vežimai, buvo pastatyti garbės krėslai. 22 Bijodamas netikėtos priešų klastos, svarbiose vietose Judas išdėstė ginkluotus vyrus. Bet pasitarimas įvyko, kaip pridera.

23 Nikanoras pasiliko Jeruzalėje ir elgėsi nepriekaištingai. Jis paleido pas jį susispietusių paprastų žmonių būrius. 24 O Judą visada laikė arti savęs, nes buvo nuoširdžiai jį pamėgęs. 25 Nikanoras įkalbėjo Judą vesti žmoną ir turėti vaikų. Tad Judas vedė, patyrė ramybę ir dalijosi gyvenimo palaima.

26 Bet Alkimas, patyręs apie jų draugystę, pasiėmė jų sudarytą sutartį ir nuvyko pas Demetriją. Jis pranešė jam, kad Nikanoras rengiąs sąmokslą prieš karalystę ir net paskyręs Judą, sąmokslo prieš karalystę bendrą, savo įpėdiniu. 27 Kurstomas to niekšo šmeižtų, karalius įtūžo. Jis parašė laišką Nikanorui, pareikšdamas, kad sutartimi nėra patenkintas, ir įsakė nedelsiant atsiųsti į Antiochiją Makabiejų kaip belaisvį.

28 Gavęs tą žinią, Nikanoras buvo labai prislėgtas, nes turėjo panaikinti sutartį su žmogumi, kuris nebuvo niekuo nusikaltęs. 29 Tačiau, negalėdamas priešintis karaliui, jis ieškojo tinkamos progos įsakymą įvykdyti gudrumu. 30 Bet Makabiejus, pastebėjęs, kad Nikanoras, turėdamas su juo reikalų, darosi šaltas, o susitikęs elgiasi neįprastai šiurkščiai, nusprendė, kad tas atšalimas nežada nieko gera. Tad, sutelkęs didoką skaičių savo vyrų, jis pradėjo slapstytis nuo Nikanoro.

31 Suvokęs, kad tas žmogus gudrumu jį apgavo, Nikanoras nuėjo į didžiuosius šventuosius Namus kunigams atnašaujant įprastines aukas ir įsakė tą vyrą jam perduoti. 32 Jiems prisiekus, kad nežino, kur yra ieškomasis žmogus, 33 jis pakėlė ranką šventyklos link ir prisiekė: „Jeigu neperduosite man Judo kaip kalinio, šią jūsų Dievo šventovę sulyginsiu su žeme, išardysiu aukurą ir pastatysiu čia didingą šventovę Dionizijui.“

34 Taip pasakęs, jis išėjo. Tada kunigai pakėlė rankas į dangų, šaukdamiesi nuolatinio mūsų tautos Gynėjo šiais žodžiais: 35 „Visatos Viešpatie, nors tau ir nieko nereikia, bet patiko, kad tarp mūsų būtų tavo Buveinė. 36 Dabar, Šventasis, viso šventumo Viešpatie, išsaugok amžinai nesuterštus šiuos Namus, kurie taip neseniai buvo apvalyti.“

37 Toks Razis, vienas iš Jeruzalės seniūnų, buvo apskųstas Nikanorui kaip žmogus, mylįs savo tautiečius, turįs labai gerą vardą ir dėl savo meilės žmonėms laikomas žydų tėvu. 38 Iš tikrųjų pirmosiomis sukilimo dienomis jis buvo nuteistas už judėjybę ir, degdamas uolumu, statė už ją į pavojų savo kūną ir gyvastį. 39 Norėdamas parodyti savo priešiškumą žydams, Nikanoras pasiuntė daugiau negu penkis šimtus karių jo suimti, 40 manydamas jo suėmimu suduosiąs didelį smūgį.

41 Kariai jau buvo beveik paėmę bokštą ir, verždamiesi pro išorines duris, šaukė atnešti ugnies durims uždegti. Būdamas apsuptas, Razis puolė ant savo kalavijo, 42 pasirinkdamas verčiau mirti kilnia mirtimi, negu patekti į tų niekšų nagus ir kentėti jo kilmės nevertą smurtą. 43 Tačiau grumtynių įkarštyje jis tiesiai nepataikė, o minia jau veržėsi į vidų pro duris. Drąsiai užbėgęs ant sienos, jis didvyriškai puolė žemyn ant minios. 44 Bet kariams greitai pasitraukus, atsirado tuščia vieta, ir jis nukrito į tuščiosios vietos vidurį. 45 Vis dar gyvas ir degdamas pykčiu, jis atsikėlė ir, nors iš rimtų žaizdų sunkėsi kraujas, nubėgo per minią. Atsistojęs ant stačios uolos, 46 kraujui visiškai išsekus, jis persiskrodė vidurius ir, abiem rankomis paėmęs juos, sviedė į minią, šaukdamasis gyvasties ir dvasios Viešpaties, kad jis vėl juos jam sugrąžintų. Tokia buvo jo mirtis.

  
Bibliografiniai duomenys:

BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999.

© Lietuvos Biblijos draugija, 1999
© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1999. Išsamiai apie leidimą >>

Makabiejų antra knygaSkyrius: 14