¹ Ramataim Cofime gyveno toks vyras, zufietis iš Efraimo aukštumų, vardu Elkana, efrato Cūfo sūnaus Tohuvo sūnaus Elihuvo sūnaus Jerohamo sūnus. ² Jis turėjo dvi žmonas. Vienos vardas buvo Ona, o kitos ­ Penina. ³ Tas vyras kasmet eidavo iš savo miesto į Šiloją pagarbinti ir atnašauti aukų Galybių VIEŠPAČIUI. Ten du Elio sūnūs ­ Hofnis ir Finehasas ­ buvo VIEŠPATIES kunigai.

⁴ Vieną tokią dieną Elkana atnašavo auką. Jis duodavo dalis savo žmonai Peninai ir jos sūnums bei dukterims, ⁵ bet Onai duodavo dvigubą dalį, nes Oną mylėjo, nors VIEŠPATS ir buvo padaręs ją bevaisę. ⁶ Be to, jos varžovė, norėdama įskaudinti, tyčiodavosi, kad VIEŠPATS buvo padaręs ją bevaisę. ⁷ Taip būdavo kasmet: kai tik ji nueidavo į VIEŠPATIES Namus, ši taip iš jos tyčiodavosi, kad ji verkdavo ir nevalgydavo. ⁸ Jos vyras Elkana klausdavo: „Ona, ko verki? Kodėl nevalgai? Kodėl tu tokia liūdna? Argi aš nesu tau vertesnis už dešimt sūnų?“

⁹ Jiems pavalgius ir atsigėrus Šilojyje, Ona pakilo^[i1]. Tuo metu kunigas Elis sėdėjo krėsle prie įėjimo į VIEŠPATIES šventyklą. ¹⁰ Pilna kartėlio ji, graudžiai verkdama, meldėsi VIEŠPAČIUI. ¹¹ Darydama įžadą, ji sakė:

„O, Galybių VIEŠPATIE,

jei tu pažvelgsi į savo tarnaitės kančią,

jei atsiminsi mane, neužmirši savo tarnaitės,

jei suteiksi savo tarnaitei palikuonį,

atiduosiu jį tau kaip nazyrą

visoms jo gyvenimo dienoms;

nei vyno, nei svaigių gėrimų jis negers,

ir skustuvas jo galvos nepalies.“

¹² Jai ilgai meldžiantis VIEŠPAČIUI, Elis stebėjo jos lūpas. ¹³ Ona meldėsi širdimi. Judėjo tik lūpos, bet balso nebuvo girdėti. Elis pamanė, kad ji girta. ¹⁴ Jis tarė jai: „Kiek ilgai girta svirduliuosi? Išsipagiriok nuo vyno!“ ¹⁵ Bet Ona atsakė: „Ne, mano viešpatie! Aš labai nelaiminga moteris. Nesu gėrusi nei vyno, nei kito svaigaus gėrimo. Liejau savo širdį VIEŠPAČIUI. ¹⁶ Nepalaikyk savo tarnaitės niekam tikusia moterimi; visą tą laiką kalbėjau iš savo didelio skausmo ir kančios.“ ­ ¹⁷ „Tad eik ramybėje, ­ tarė Elis, ­ tesuteikia tau Izraelio Dievas, ko iš jo prašei.“ ¹⁸ O ji atsakė: „Teranda tavo tarnaitė malonę tavo akyse.“ Po to moteris nuėjo savo keliu, su savo vyru pavalgė ir atsigėrė, ir jos veidas daugiau nebebuvo prislėgtas. ¹⁹ Kitą rytą, anksti pakilę, jie pagarbino VIEŠPATĮ ir leidosi kelionėn į savo namus Ramoje. Elkana pažino savo žmoną, ir VIEŠPATS ją atsiminė. ²⁰ Ona tapo nėščia ir, atėjus metui, pagimdė sūnų. Ji pavadino jį Samueliu, nes sakė: „Aš VIEŠPATIES jo prašiau.“

²¹ Vyras Elkana ir visa šeima ėjo atnašauti VIEŠPAČIUI metinės aukos ir įvykdyti įžado. ²² Bet Ona nėjo. Vyrui ji sakė: „Kai tik berniukas bus nujunkytas, aš jį nuvesiu. Tada jis atsistos VIEŠPATIES akivaizdoje ir pasiliks ten amžinai. Aš jį atnašausiu kaip nazyrą visam laikui.“ ²³ Jos vyras Elkana tarė jai: „Daryk, kas tau atrodo geriausia. Būk namie, kol jį nujunkysi. Tik VIEŠPATS teįvykdo savo žodį!“ Tad moteris pasiliko namie ir žindė savo sūnų, kol nenujunkė. ²⁴ Kai nujunkė, pasiėmė jį drauge su treigiu jaučiu, efa miltų bei vynmaišiu vyno ir, nors buvo dar labai jaunas, atvedė jį į VIEŠPATIES Namus Šilojyje. ²⁵ Atnašavę jautį, jie nuvedė berniuką pas Elį. ²⁶ „Prašyčiau atleisti, mano viešpatie! Kaip tu gyvas, mano viešpatie, aš esu ta moteris, kuri čia, tavo akivaizdoje, stovėjo, melsdamasi VIEŠPAČIUI. ²⁷ Dėl šito berniuko aš meldžiausi. VIEŠPATS suteikė, ko prašiau. ²⁸ Todėl aš savo ruožtu atiduodu^[i2] jį VIEŠPAČIUI. Visą gyvenimą jis priklausys VIEŠPAČIUI.“

Ir jie ten žemai nusilenkė VIEŠPAČIUI^[i3].