¹ Tada Dovydas nuėjo savo keliu, o Jehonatanas sugrįžo į miestą. ² Dovydas atėjo į Nobą pas kunigą Ahimelechą. Išsigandęs Ahimelechas išėjo Dovydo pasitikti. „Kodėl tu ateini vienas? ­ tarė jis. ­ Kodėl nėra nieko kito su tavimi?“ ­ klausė. ³ Dovydas atsakė kunigui Ahimelechui: „Mane karalius pasiuntė su reikalu ir įsakė: ‘Tenežino joks žmogus nieko apie reikalą, kuriuo tave siunčiu ar apie tau duotą įsakymą.’ Užtat ir nurodžiau savo vyrams susitikti tokioje ir tokioje vietoje. ⁴ O dabar ­ ką turi po ranka? Duok man penketą kepalų duonos arba ką gali rasti.“ ⁵ Kunigas atsakė Dovydui: „Paprastos duonos neturiu po ranka, tik pašventintos. Galite jos valgyti, jei vyrai yra susilaikę nuo moterų.“ ⁶ Dovydas, atsakydamas kunigui, tarė: „Laiduoju, kad moterys buvo atskirtos nuo mūsų, kaip ir praeityje. Kada tik leisdavausi į žygį, net į paprastą kelionę, visų mano vyrų indai būdavo pašventinti^[i1]. Juo labiau šiandien, kai mūsų kelionė pašventinama ginklais!“ ⁷ Tad kunigas davė jam pašventintos duonos, nes kitos duonos nebuvo, tiktai padėtinė duona, kuri buvo paimta iš VIEŠPATIES akivaizdos ir tuo pačiu laiku pakeista šilta duona.

⁸ Tą dieną ten buvo vienas iš Sauliaus pareigūnų, užlaikytas VIEŠPATIES akivaizdoje, vardu Doegas Edomitas. Jis buvo Sauliaus vyriausiasis skerdžius.

⁹ Tada Dovydas tarė Ahimelechui: „Ar nėra čia pas tave kokios ieties ar kalavijo? Nepasiėmiau nei savo kalavijo, nei jokių ginklų, nes karaliaus reikalas vertė labai skubėti.“ ¹⁰ „Žiūrėk, ­ atsakė kunigas, ­ ten, už efodo, į drabužį įvyniotas kalavijas Galijoto ­ filistino, kurį užmušei Elos slėnyje. Jei nori jį imti, imk, nes kito, išskyrus jį, čia nėra.“ Dovydas atsakė: „Kito tokio nėra! Duok jį man!“

¹¹ Dovydas leidosi į kelionę ir tą dieną pabėgo nuo Sauliaus. Jis atbėgo pas Gato karalių Achišą. ¹² Achišo dvariškiai sakė jam: „Na! Ar tai ne Dovydas, krašto karalius? Argi jis nėra tas, apie kurį jie dainuoja, šokdami ratelius:

‘Saulius užmušė tūkstančius,

o Dovydas ­ dešimtis tūkstančių’?“

¹³ Tuos žodžius Dovydas paėmė į širdį ir Gato karaliaus Achišo labai bijojo. ¹⁴ Užtat kada tik būdavo tarp jų, apsimesdavo bepročiu ir, jiems bandant jį sutramdyti, elgdavosi kaip pamišėlis: kleizodavo ženklus ant miesto vartų ir varvindavo seiles sau į barzdą. Galop Achišas tarė savo dvariškiams: „Jūs matote, kad tas vyras pamišęs! Tad kodėl reikėjo jį pas mane atvesti? ¹⁵ Nejau man trūksta pamišėlių, kad atvedėte šį vyruką prieš mane maivytis? Argi turėtų toks įeiti į mano namus?“