¹ Vieną dieną Sauliaus sūnus Jehonatanas tarė savo jaunam ginklanešiui: „Eikš, paėjėkime iki filistinų įgulos kitoje pusėje.“ Bet savo tėvui apie tai nepasakė. ² Saulius buvo apsistojęs Gibėjos pakraštyje po granatmedžiu prie Migrono. Su juo buvo apie šeši šimtai vyrų ³ drauge su efodą nešiojančiu Ahitubo sūnumi Ahija, Ikabodo broliu, VIEŠPATIES kunigo Šilojyje Elio sūnaus Finehaso sūnumi. Žmonės nežinojo, kad Jehonatanas buvo išėjęs. ⁴ Perėjoje, per kurią Jehonatanas bandė eiti iki filistinų įgulos, buvo stati uola vienoje pusėje ir stati uola kitoje pusėje, viena vadinama Bocecu, kita ­ Sene. ⁵ Viena stačioji uola buvo šiaurėje priešais Michmašą, o kita ­ pietuose priešais Gebą.

⁶ Jehonatanas tarė savo jaunam ginklanešiui: „Eikš, paėjėkime iki tų neapipjaustytųjų įgulos. Galbūt VIEŠPATS padės mums, nes VIEŠPAČIUI nesunku išgelbėti nei per daugelį, nei per keletą^[i1].“ ⁷ Ginklanešys atsiliepė: „Daryk visa, kas tavo širdyje. Aš su tavimi! Mano širdis ­ kaip tavo širdis!“ ⁸ Jehonatanas tarė: „Žiūrėk, mudu pereisime pas tuos vyrus ir pasirodysime jiems. ⁹ Jei jie mums sakys: ‘Palaukite, kol pas jus ateisime!’ ­ mudu liksime stovėti savo vietoje, prie jų nelipsime. ¹⁰ Bet jei jie sakys: ‘Palypėkite pas mus!’ ­ tuomet mudu palypėsime, nes VIEŠPATS atiduoda juos mums į rankas. Tai mums bus ženklas.“ ¹¹ Tada jiedu pasirodė priešais filistinų įgulą. Filistinai sakė: „Žiūrėk, ir hebrajai lenda iš urvų, kuriuose buvo pasislėpę.“ ¹² Įgulos vyrai šūktelėjo Jehonatanui ir jo ginklanešiui, sakydami: „Palypėkite pas mus, kad galėtume jums kai ką parodyti!“ Jehonatanas tarė savo ginklanešiui: „Lipk paskui mane, nes VIEŠPATS atidavė juos Izraeliui į rankas.“ ¹³ Jehonatanas kopė rankomis ir kojomis, o jo ginklanešys ­ įkandin. Filistinai krito prieš Jehonataną, o jo ginklanešys, lipdamas paskui jį, juos pribaiginėjo. ¹⁴ Šiame pirmame žygyje Jehonatanas ir jo ginklanešys pusės jungo^[i1] plote užmušė apie dvidešimt vyrų. ¹⁵ Baisus siaubas sujudino kareivius stovykloje ir lauke; sargyba ir net išėjusieji niokoti krašto buvo siaubo apimti. Pati žemė drebėjo, ir visus apėmė nepaprastas siaubas.

¹⁶ Sauliaus žvalgai Benjamino Gibėjoje matė, kad priešo stovykla sklaidosi į visas puses. ¹⁷ Kariams, buvusiems su juo, Saulius įsakė: „Patikrinkite ir pažiūrėkite, kas iš mūsų yra išėjęs.“ Jie patikrino ir pamatė, kad trūksta Jehonatano ir jo ginklanešio. ¹⁸ Saulius tarė Ahijai: „Atnešk čia Dievo Skrynią“, nes Dievo Skrynia tuomet būdavo su izraelitais. ¹⁹ Sauliui kalbantis su kunigu, sąmyšis filistinų stovykloje vis didėjo ir didėjo. Tad jis tarė kunigui: „Sustok^[i3]“.

²⁰ Tada Saulius ir su juo buvę kariai susitelkė ir nuskubėjo į mūšį. Jie rado filistinus didžiai sumišusius, kertančius kalavijais vieni kitus. ²¹ Ir hebrajai, pirma buvę filistinų pusėje bei atėję su jais į stovyklą, prisidėjo prie izraelitų, buvusių su Sauliumi ir Jehonatanu. ²² Panašiai ir visi izraelitai, slapstęsi Efraimo aukštumose, išgirdę, kad filistinai bėga, vijosi juos įkandin kovodami. ²³ Taigi tą dieną VIEŠPATS suteikė Izraeliui pergalę.

Mūšis tęsėsi anapus Bet Aveno. Visa kariuomenė buvo su Sauliumi ­ dešimt tūkstančių vyrų. Mūšis išsiplėtė Efraimo aukštumose.

²⁴ Saulius tą dieną padarė didelę klaidą. Jis buvo prisaikdinęs karius, sakydamas: „Tebūna prakeiktas vyras, kuris valgytų maisto iki vakaro, kol nebūsiu atkeršijęs savo priešams!“ Taigi nė vienas iš karių neragavo maisto.

²⁵ Kariai užtiko korį su medumi; medaus ten buvo ir ant žemės. ²⁶ Užtikę korį su medumi, kariai matė, kad varva medus, bet nė vienas jų rankos prie burnos nekėlė, nes bijojo priesaikos. ²⁷ O Jehonatanas nebuvo girdėjęs, kaip jo tėvas prisaikdino karius. Jis ištiesė rankoje laikomą lazdą, padažė galą į medaus korį ir pakėlė ranką prie burnos. Jam nušvito akys. ²⁸ Tuomet vienas iš karių tarė: „Tavo tėvas griežtai prisaikdino karius, sakydamas: ‘Tebūna prakeiktas vyras, kurs valgytų ką nors šiandien!’ Todėl kariai yra nusilpę.“ ²⁹ Jehonatanas kalbėjo: „Mano tėvas nuvargino kraštą! Prašau pažiūrėti, kaip nušvito man akys, kai paragavau truputėlį medaus. ³⁰ Iš tiesų, jei kariai šiandien būtų laisvai valgę paimto iš priešų grobio, pergalė prieš filistinus būtų buvusi kur kas didesnė!“

³¹ Sumušę filistinus tą dieną nuo Michmašo iki Ajalono, kariai buvo visiškai nusilpę. ³² Tad kariai puolė prie grobio ir, pastvėrę avių, jaučių bei veršių, pjovė juos ant žemės. Kariai valgė kruviną mėsą. ³³ Sauliui buvo pranešta: „Žiūrėk, kariai nusideda VIEŠPAČIUI, valgydami kruviną mėsą!“ ­ „Jūs nesilaikėte tikėjimo! ­ tarė jis. ­ Atritinkite čia didelį akmenį.“ ³⁴ Ir Saulius įsakė: „Pasisukinėkite tarp karių ir pasakykite jiems: ‘Teatveda visi jaučius ar avis pas mane, teskerdžia juos čia ir tevalgo. Bet nenusidėkite VIEŠPAČIUI, valgydami kruviną mėsą.’“

Tad visi kariai atsivedė jaučius tą naktį ir ten juos pjovė. ³⁵ O Saulius pastatė VIEŠPAČIUI aukurą. Tai buvo pirmas aukuras, kurį jis pastatė VIEŠPAČIUI.

³⁶ Tada Saulius tarė: „Leiskimės vytis filistinus nakčia, plėškime juos iki aušros, nepalikime nė vieno gyvo!“ Jie atsakė: „Daryk visa, kas tau atrodo gera.“ Bet kunigas sakė: „Kreipkimės į Dievą.“ ³⁷ Tad Saulius teiravosi Dievo: „Ar man reikia leistis filistinų vytis? Ar įduosi juos į rankas Izraeliui?“ Bet jis tą dieną neatsakė. ³⁸ Tada Saulius tarė: „Ateikite čia, visi žmonių vadai! Turime ištirti ir nustatyti, kaip šiandien buvo padaryta nuodėmė. ³⁹ Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris duoda pergalę Izraeliui, net jei tai būtų per mano sūnų Jehonataną, jis tikrai turės mirti!“ Bet nė vienas iš karių neatsiliepė. ⁴⁰ Jis tarė visam Izraeliui: „Atsistokite vienoje pusėje, o mano sūnus Jehonatanas atsistos kitoje pusėje.“ Kariai Sauliui atsakė: „Daryk, kas tau atrodo gera.“ ­ ⁴¹ „O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, ­ tarė Saulius, ­ kodėl šiandien neatsakei savo tarnui? Jei kaltas esu aš ar mano sūnus Jehonatanas, o VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, atsakyk Urimais. Bet jei ši kaltė yra tavo tautoje Izraelyje, atsakyk Tumimais.“ Burtais buvo nurodyti Jonatanas ir Saulius. ⁴² Tuomet Saulius paliepė: „Meskite burtus man ir mano sūnui Jehonatanui.“ Nurodytas buvo Jehonatanas.

⁴³ „Sakyk, ką padarei?“ ­ Saulius klausė Jehonataną. Jehonatanas atsakė: „Tik paragavau truputį medaus nuo galo lazdos, kurią laikiau rankoje. Štai aš, pasiruošęs mirti.“ ⁴⁴ Saulius tarė: „Tedaro Dievas taip ir dar teprideda: tu tikrai turi mirti, Jehonatanai!“ ⁴⁵ Bet kariai tarė Sauliui: „Nejau turi mirti Jehonatanas ­ tas, kuris atnešė šią didžią pergalę Izraeliui? Jokiu būdu! Kaip gyvas VIEŠPATS, nė vienas plaukas nuo jo galvos nenukris ant žemės! Juk jis veikė šiandien kartu su pačiu Dievu.“ Taip kareiviai išgelbėjo Jehonataną, ir jis nemirė. ⁴⁶ Saulius liovėsi vijęsis filistinus; filistinai grįžo į savo žemę.

Sauliaus šeima

⁴⁷ Įtvirtinęs savo karaliavimą Izraelyje, Saulius kovojo su priešais iš visų pusių: Moabu, amonitais, Edomu, Cobos karaliais ir filistinais. Kur tik jis pasisukdavo, nugalėdavo. ⁴⁸ Jis buvo pergalingas, nugalėjo Amaleką ir išgelbėjo Izraelį nuo niokotojų rankų.

⁴⁹ Sauliaus sūnūs buvo Jehonatanas, Išvis ir Malkišūva. O jo dviejų dukterų vardai šie: pirmagimės ­ Meraba, jaunesniosios ­ Mikalė. ⁵⁰ Sauliaus žmonos, Ahimaaco dukters, vardas buvo Ahinoama. O kariuomenės vado, Sauliaus dėdės Nero sūnaus vardas buvo Abneras. ⁵¹ Kišas buvo Sauliaus tėvas, o Abnero tėvas Neras buvo Abielio sūnus.

⁵² Per visas Sauliaus dienas karas su filistinais buvo nuožmus. Kai tik Saulius pastebėdavo stiprų ir drąsų vyrą, paimdavo jį į savo tarnybą.