¹ Atsitiko taip, kad Dovydas, įsikūręs savo rūmuose, tarė pranašui Natanui: „Žiūrėk, aš gyvenu kedro rūmuose, o VIEŠPATIES Sandoros Skrynia yra po palapinės dangomis.“ ­ ² „Daryk visa, ką turi širdyje, ­ atsakė Natanas Dovydui, ­ nes Dievas su tavimi.“

³ Bet tą pačią naktį Nataną pasiekė Dievo žodis: ⁴ „Eik ir sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Namų man gyventi tu nestatysi. ⁵ Juk aš negyvenau Namuose nuo to laiko, kai išvedžiau Izraelį, iki šios dienos, bet ėjau iš palapinės į palapinę ir iš vienos padangtės į kitą. ⁶ Klajodamas kartu su visu Izraeliu, argi aš prikaišiojau kuriam nors Izraelio teisėjų, kuriems įsakiau ganyti mano tautą, klausdamas: „Kodėl nepastatėte man kedro Namų?“ ⁷ Tad dabar pasakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS. Aš paėmiau tave iš ganyklų, nuo avių kaimenės, kad būtum mano tautos Izraelio valdovas; ⁸ buvau su tavimi visur, kur tik ėjai, ir pašalinau visus tavo priešus tau nuo kelio. Be to, aš padarysiu tavo vardą tokį garsų, kaip didžiūno vardą žemėje. ⁹ O savo tautai Izraeliui paskirsiu vietą ir pasodinsiu juos tvirtai, idant saugiai ten gyventų ir nebebūtų varginami. Nedori žmonės daugiau jų nebeengs, kaip praeityje, ¹⁰ nuo to laiko, kai paskyriau savo tautai Izraeliui teisėjus. Aš duosiu tau ramybę nuo visų tavo priešų.’

Be to, pareiškiu tau, kad VIEŠPATS pastatys tau namus: ¹¹ ’Kai pasibaigs tavo dienos ir nueisi savo protėvių keliu, aš pakelsiu vietoj tavęs įpėdinį, vieną tavo sūnų, ir padarysiu tvirtą jo karalystę. ¹² Jis pastatys man Namus, o aš palaikysiu jo sostą amžiną. ¹³ Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus, bet savo ištikimos meilės nuo jo neatimsiu, kaip atėmiau ją nuo tavo pirmtako. ¹⁴ Aš amžinai įsodinsiu jį savo Namuose bei savo karalystėje, kad jo sostas būtų amžinai tvirtas.’“

¹⁵ Visus šiuos žodžius ir visą šį regėjimą Natanas tiksliai perdavė Dovydui.

¹⁶ Tada Dovydas nuėjo ir atsisėdo VIEŠPATIES akivaizdoje, tardamas: „Kas aš, VIEŠPATIE Dieve, ir kas mano namai, kad taip toli mane atvedei? ¹⁷ Bet ir tai per maža tavo akyse, Dieve, nes tu kalbėjai apie savo tarno namus ir tolimoje ateityje. Tu laikai mane įžymiu žmogumi, VIEŠPATIE Dieve. ¹⁸ Ką daugiau gali Dovydas pridėti prie tavo tarno pagerbimo? Tu savo tarną pažįsti! ¹⁹ Tu, VIEŠPATIE, savo širdies polėkiu padarei savo tarnui nepaprastą dalyką ir apreiškei šiuos nepaprastus darbus. ²⁰ VIEŠPATIE, nėra nė vieno kaip tu, nėra kito Dievo, išskyrus tave, kaip mes visada esame girdėję. ²¹ Ar yra kita tauta kaip Izraelis, tokia ypatinga žemėje tauta, kurios Dievas atėjo atpirkti kaip savo tautos, laimėdamas sau vardą dideliais ir nuostabiais darbais, pašalindamas tautas nuo kelio savo tautai, kurią atpirkai iš Egipto? ²² Tu padarei savo tautą Izraelį amžinai ypatingą tautą, ir tu, VIEŠPATIE, tapai jų Dievas.

²³ Tad dabar, VIEŠPATIE, tebūna amžinai tvirtas tavo pažadas, kurį apreiškei apie savo tarną bei jo namus, ir padaryk, ką esi pažadėjęs. ²⁴ Tebūna jis tvirtas, kad tavo vardas būtų amžinai šlovinamas šiais žodžiais: ‘Galybių VIEŠPATS yra Izraelio Dievas!’ Tebūna tvirti tavo tarno namai tavo akivaizdoje! ²⁵ Dėl to, kad tu, mano Dieve, apreiškei savo tarnui, jog pastatysi jam namus, tavo tarnas išdrįso tau taip melstis. ²⁶ Taip, VIEŠPATIE, tu tikrai esi Dievas, ir tu davei savo tarnui šį dosnų pažadą. ²⁷ Negana to! Tu teikeisi palaiminti savo tarno namus, kad jie amžinai būtų tavo akivaizdoje. Kadangi tu, VIEŠPATIE, juos palaiminai, jie bus amžinai palaiminti.“