¹ Šimtas penkiasdešimt pirmais metais Seleuko sūnus Demetrijas išvyko iš Romos ir, atvykęs su keletu vyrų į vieną pajūrio miestą, pradėjo ten karaliauti. ² Jam rengiantis įžengti į savo protėvių rūmus, kariai suėmė Antiochą ir Lisiją, norėdami juos perduoti jam. ³ Kai jam apie tai buvo pranešta, jis tarė: „Jų veido man nerodykite!“ ⁴ Tad kariai juos nužudė, ir Demetrijas atsisėdo į savo karalystės sostą.

⁵ Tada visi izraelitai, atsimetę nuo Įstatymo ir nedorėliai, suėjo pas jį. Jų vadas buvo Alkimas, troškęs tapti vyriausiuoju kunigu. ⁶ Karaliui jie apskundė tautą. „Judas ir jo broliai, ­ sakė jie, ­ išžudė visus tavo bičiulius ir išvarė mus iš krašto. ⁷ Tad pasiųsk vyrą, kuriuo pasitiki. Tenukeliauja ir tepamato nuniokojimą, kurį Judas padarė mums ir karaliaus valdoms. Tenubaudžia juos ir visus, kurie jiems padeda.“

⁸ Karalius išrinko Bakchidą, vieną iš karaliaus bičiulių, Užeufratės srities valdytoją. Jis buvo įžymus žmogus karalystėje ir ištikimas karaliui. ⁹ Karalius išsiuntė jį drauge su nedorėliu Alkimu, kuriam suteikė vyriausiojo kunigo vietą, įsakydamas atkeršyti izraelitams. ¹⁰ Jie leidosi į žygį ir, atvykę į Judą su didele kariuomene, nusiuntė pasiuntinius pas Judą ir jo brolius siūlyti taikos klastingais žodžiais. ¹¹ Bet šie į jų žodžius nekreipė dėmesio, nes matė, kad jie atvyko su didele kariuomene.

¹² Nepaisant to, pareigūnų būrys nuėjo ieškoti teisingo sprendimo. ¹³ Chasidai buvo pirmieji, norėję siekti taikos su jais, ¹⁴ nes manė: „Kunigas iš Aarono palikuonių atėjo su kariuomene. Jis mums nieko pikta nedarys.“ ¹⁵ Alkimas kalbėjosi su jais taikingai, net prisiekė, tardamas: „Mes nė nebandysime nei jūsų, nei jūsų bičiulių užgauti.“ ¹⁶ Jie patikėjo. O jis šešiasdešimt iš jų suėmė ir tą pačią dieną nužudė, taip įvykdydamas Rašto žodžius:

¹⁷ „Kūnus tavo ištikimųjų jie išmėtė,

jų kraują praliejo visur Jeruzalės apylinkėse,

nebuvo kam jų palaidoti.“

¹⁸ Tada visą tautą sukaustė baimė ir išgąstis. „Neturi jie nei tiesos, nei teisingumo, ­ sakė žmonės, ­ jie sulaužė sutartį, nepaisydami duotos priesaikos.“

¹⁹ Po to Bakchidas paliko Jeruzalę ir pasistatė stovyklą prie Bet Zaito. Jis įsakė suimti daugelį vyrų, kurie buvo pas jį perbėgę, bei keletą mūsų žmonių ir nužudyti juos nustumiant į didžiąją vandens talpyklą. ²⁰ Pavedęs Alkimui valdyti sritį, paliko jam būrį karių, o pats sugrįžo pas karalių.

²¹ Alkimas darė visa, kad išsilaikytų vyriausiojo kunigo vietoje. ²² Prie jo būrėsi visi tautos triukšmadariai. Užgrobę Judo krašto valdžią, jie darė daug žalos Izraeliui. ²³ Judas matė visą žalą, Alkimo ir jo rėmėjų daromą izraelitams, kur kas didesnę, negu pagonys buvo padarę. ²⁴ Tad Judas perėjo visą Judėjos žemę ir keršijo perbėgėliams, užkirsdamas kelią buvusiesiems mieste eiti į kaimus. ²⁵ Ilgainiui Alkimas, pastebėjęs, kad Judas su savo rėmėjais stiprėja, ir supratęs, kad jis bejėgis jiems pasipriešinti, sugrįžo pas karalių ir apkaltino juos dideliais nusikaltimais.

Nikanoro kovos su Judu

²⁶ Tada karalius išsiuntė Nikanorą, vieną įžymiausių savo vadų, nuožmų Izraelio priešą, įsakydamas išnaikinti tautą. ²⁷ Nikanoras, įžengęs į Jeruzalę, lydimas didelės kariuomenės, klastingai nusiuntė Judui ir broliams šitokį taikingą žodį: ²⁸ „Tenebūna tarp manęs ir jūsų nesantaikos. Su keletu vyrų ateisiu taikingai pasimatyti veidas į veidą.“ ²⁹ Jis atėjo pas Judą, ir jiedu taikingai pasisveikino. Bet kariai buvo pasirengę pagrobti Judą. ³⁰ Judui paaiškėjo, kad Nikanoras atėjo pas jį su klasta, jis tapo atsargesnis ir atsisakė vėl su juo susitikti. ³¹ Pajutęs, kad jo sąmokslas atidengtas, Nikanoras išžygiavo į Kafar Salamą susitikti su Judu mūšyje. ³² Beveik penki šimtai vyrų iš Nikanoro kariuomenės krito, o likusieji subėgo į Dovydo miestą.

³³ Po šių įvykių Nikanoras užkopė ant Siono kalno. Kai kurie kunigai iš šventyklos ir kai kurie tautos seniūnai išėjo jo taikingai pasveikinti ir parodyti jam deginamąją auką, kuri buvo aukojama už karalių. ³⁴ Bet jis tyčiojosi iš jų, išjuokė ir suteršė. Įžūliai kalbėjo ir ³⁵ įpykęs prisiekė, tardamas: „Jeigu Judas ir jo kariuomenė nebus atiduoti tuojau pat man į rankas, kai tik sugrįšiu nugalėjęs, šią šventyklą sudeginsiu.“ Nikanoras išėjo labai įniršęs.

³⁶ Tada kunigai vėl suėjo į vidų ir sustojo prieš aukurą ir šventyklą. Verkdami jie meldėsi:

³⁷ „Tu pasirinkai šiuos Namus,

kad jie būtų vadinami tavo vardu

ir taptų maldos ir prašymo Namais tavo tautai.

³⁸ Atkeršyk šiam žmogui ir jo kariuomenei,

tekrinta jie nuo kalavijo.

Atsimink jų šventvagiškas kalbas,

neleisk jiems gyviems išlikti.“

³⁹ Nikanoras išžygiavo iš Jeruzalės ir pasistatė stovyklą prie Bet Horono, o ten prie jo prisidėjo Sirijos kariuomenė. ⁴⁰ Judas pasistatė stovyklą su trim tūkstančiais vyrų prie Hadašos. Čia Judas meldėsi:

⁴¹ „Tuomet, kai karaliaus pasiuntiniai

šventvagiškai kalbėjo,

tavo angelas nuėjęs užmušė

iš jų aštuoniasdešimt penkis tūkstančius.

⁴² Tad taip šiandien mūsų akyse

sutriuškink šią kariuomenę!

Težino visi kiti,

kad Nikanoras šventvagiškai kalbėjo

apie tavo šventyklą.

Teisk jį pagal jo nedorumą!“

⁴³ Abi kariuomenės susitiko mūšyje adaro mėnesio tryliktą dieną. Nikanoro kariuomenė buvo sutriuškinta, o pats jis pirmas žuvo mūšyje. ⁴⁴ Pamatę, kad Nikanoras žuvo, jo kariai, metę ginklus, pabėgo. ⁴⁵ Judas ir jo vyrai vijosi juos visą dieną nuo Hadašos iki Gezero apylinkių, įkandin šaukdami trimitais į kovą. ⁴⁶ Išgirdę šaukimą, iš visų aplinkinių Judėjos kaimų išėjo žmonės ir, puolę bėglius iš šonų, varė atgal pas besivejančius. Visi žuvo nuo kalavijo, nė vienas neišliko gyvas. ⁴⁷ Judas ir jo vyrai pasiėmė karo laimikį ir grobį. Jie nukirto Nikanorui galvą bei dešinę ranką, kurią iš įžūlumo jis buvo pakėlęs, ir parnešę pakabino netoli Jeruzalės. ⁴⁸ Švęsdami tą dieną kaip didelę iškilmę, žmonės labai džiaugėsi. ⁴⁹ Buvo nutarta, kad toji diena turi būti švenčiama kasmet adaro mėnesio tryliktą dieną. ⁵⁰ Po to Judėja trumpą laiką buvo rami.