1 Gorgijas pasiėmė penkis tūkstančius pėstininkų ir tūkstantį rinktinių raitininkų ir nakčia leidosi į žygį 2 žydų stovyklos pulti, norėdamas juos užklupti netikėtai. Vyrai iš tvirtovės buvo jo vadovai. 3 Bet Judas apie tai sužinojo ir su savo kariais leidosi į žygį pulti karaliaus kariuomenės prie Emauso, 4 kai jos rinktinės pajėgos dar nebuvo sugrįžusios į stovyklą. 5 Nakčia įėjęs į Judo stovyklą, Gorgijas nerado ten nė vieno. Jis puolė jų ieškoti kalnuose, sakydamas: „Jie bėga nuo mūsų.“ 6 Dienai auštant, Judas su trim tūkstančiais vyrų pasirodė lygumoje, nors ir stokojo tokių šarvų ir kalavijų, kokių būtų norėję turėti. 7 Jiems prieš akis buvo pagonių stovykla, stipri ir įtvirtinta, iš visų pusių apsupta raitininkų, įgudusių karių. 8 Tada Judas tarė savo vyrams: „Nebijokite jų skaičiaus! Nedrebėkite dėl jų puolimo! 9 Prisiminkite, kaip mūsų protėviai buvo išgelbėti prie Raudonosios jūros, kai faraonas juos vijosi su didele kariuomene. 10 Tad šaukimės Dangaus su viltimi, kad jis bus mums maloningas ir, atsiminęs savo Sandorą su mūsų protėviais, sunaikins šią kariuomenę šiandien mūsų akyse. 11 Tada visi pagonys žinos, kad yra Vienas, kuris išperka ir išgelbsti Izraelį.“ 12 Svetimšaliai pakėlė akis ir, matydami atžygiuojančius jų pulti, 13 išėjo iš stovyklos į mūšį. Judo vyrai pūtė trimitus. 14 Prasidėjo mūšis. Pagonys buvo nugalėti ir pabėgo į lygumą, 15 o pakrikusieji žuvo nuo kalavijo. Judo vyrai vijosi juos iki pat Gezero ir iki Idumėjos lygumų Azoto ir Jabnės. Krito maždaug trys tūkstančiai jų vyrų. 16 Kai Judas ir jo kariuomenė sugrįžo iš vijimosi, 17 jis savo vyrams kalbėjo: „Nepulkite kol kas godžiai ant grobio, nes mūsų dar laukia mūšis. 18 Gorgijas su savo daliniais dar tebėra arti, kalnuose. Pirma stokite į kovą su mūsų priešais ir nugalėkite juos. Po to drąsiai imkite grobį.“ 19 Dar Judui tebekalbant, pasirodė priešų dalinys, pareinantis iš aukštumų. 20 Jie matė, kad jų kariuomenė buvo priversta bėgti, o stovykla padegta. Kylantys dūmai rodė, kas buvo įvykę. 21 Tai suvokę, jie buvo siaubo apimti. Be to, jie matė, kad Judo kariuomenė lygumoje buvo pasirengusi pulti. 22 Tad visi pabėgo į filistinų žemę. 23 Tada Judas sugrįžo stovyklos plėšti, ir jo vyrai pasiėmė daug aukso ir sidabro, mėlynos ir violetinės spalvos medžiagų bei daug kitų prabangių daiktų. 24 Sugrįžę į savo stovyklą, jie giedojo giesmes ir šlovino Dangų, „nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina.“ 25 Tą dieną Izraelis patyrė nuostabų išgelbėjimą. 26 Bet išsigelbėjusieji svetimšaliai nuėjo pas Lisiją ir pranešė, kas buvo įvykę. 27 Gavęs tą žinią, jis buvo pritrenktas ir labai susirūpinęs, nes reikalai Izraelyje buvo susiklostę ne taip, kaip jis norėjo ir kaip buvo įsakęs karalius. 28 Tad kitais metais jis sutelkė prie ginklų šešiasdešimt tūkstančių rinktinių vyrų ir penkis tūkstančius raitininkų, kad užbaigtų karą. 29 Nužygiavę į Idumėją, jie pasistatė stovyklą prie Bet Cūro. Ten Judas pasitiko juos su dešimt tūkstančių vyrų. 30 Matydamas, kad priešų stovykla galinga, jis meldėsi, tardamas: „Tu esi pašlovintas, Izraelio Gelbėtojau! Savo tarno Dovydo ranka tu niekais pavertei galiūno puolimą; tu atidavei į rankas Sauliaus sūnui Jehonatanui ir jo ginklanešiui filistinų stovyklą. 31 Atiduok tad į rankas savo tautai Izraeliui šią priešų stovyklą; teužsitraukia jie gėdą savo pėstininkais ir raitininkais! 32 Pasėk bailumo dvasią jų širdyse, atskiesk jų galybės narsą; tedreba jie žūdami. 33 Sunaikink juos tave mylinčiųjų kalaviju, kad visi pažįstantieji tavo vardą giedotų tavo šlovės giesmę.“ 34 Abi pusės pradėjo mūšį, ir penki tūkstančiai Lisijo karių krito kautynėse vyras prieš vyrą. 35 Pamatęs savo kariuomenės sąmyšį ir Judo kareivių narsą bei ryžtą arba garbingai gyventi, arba garbingai mirti, Lisijas pasitraukė į Antiochiją ir vėl ėmėsi verbuoti samdinius karius kitam žygiui į Judėją net su dar didesne kariuomene. Šventovė peršventinama 36 Tada Judas ir jo broliai tarė: „Štai mūsų priešai visiškai nugalėti. Eikime valyti šventovę ir peršventinti.“ 37 Taigi visa kariuomenė susirinko ir užkopė į Siono kalną. 38 Ten jie rado apleistą šventovę, išniekintą aukurą ir sudegintus vartus. Kiemuose augo piktžolės kaip miške ar ant kalno, o kunigų kambariai buvo tapę griuvėsiais. 39 Persiplėšę drabužius, jie karčiai raudojo ir, galvas barstydamiesi pelenais, 40 puolė kniūbsti. Davus ženklą trimitais, jie šaukėsi Dangaus. 41 Judas paskyrė vyrus kautis su tvirtovės įgula, o pats ėmėsi valyti šventovę. 42 Po to jis išrinko kunigus, buvusius be priekaišto ir ištikimus Įstatymui; 43 jie išvalė šventovę ir išnešė suteptus akmenis į nešvarią vietą. 44 Buvo svarstoma, ką reikėtų padaryti su išniekintu deginamųjų atnašų aukuru. 45 Jiems atėjo gera mintis jį nugriauti, kad jis ilgainiui netaptų amžina gėda, nes buvo pagonių išniekintas. Taigi jie nugriovė aukurą. 46 Akmenis sudėjo į tinkamą vietą ant šventovės kalno, kol ateis pranašas ir nurodys, ką su jais daryti. 47 Tada jie paėmė netašytų akmenų, kaip liepia Įstatymas, ir pastatė naują aukurą, panašų į pirmąjį. 48 Jie pataisė ir šventąją vietą bei šventovės vidų ir išvalė kiemus. 49 Jie padarė naujus reikmenis ir atnešė į šventyklą žvakidę, smilkalų aukurą ir stalą. 50 Paskui degino smilkalus ant aukuro ir uždegė žvakidės žibintus. Žibintai apšvietė šventyklą. 51 Jie išdėliojo duonos kepalus ant stalo ir pakabino uždangas. Taip užbaigė visą darbą, kurio buvo ėmęsi. 52 Šimtas keturiasdešimt aštuntų metų devinto mėnesio, tai yra kislevo, dvidešimt penktą dieną jie atsikėlė anksti rytą 53 ir atnašavo auką pagal Įstatymą ant naujojo deginamųjų aukų aukuro, kurį buvo pastatę. 54 Tuo pačiu metu ir tą pačią dieną, kurią pagonys buvo šventyklą išniekinę, ji buvo peršventinta su giesmėmis, arfomis, fleitomis ir cimbolais. 55 Visi žmonės parpuolė kniūbsti, pagarbino ir pašlovino Dangų, suteikusį jiems sėkmę. 56 Taip jie šventė aštuonias dienas aukuro pašventinimą, džiugiai atnašaudami deginamąsias aukas. Jie atnašavo ir bendravimo auką bei padėkos auką. 57 Šventyklos priekį jie išpuošė paauksuotais vainikais ir mažais skydais; atstatė vartus, kunigų kambarius ir įdėjo jiems duris. 58 Žmonių džiaugsmui nebuvo galo, nes pagonių atnešta gėda buvo pašalinta. 59 Tada Judas bei jo broliai ir visa Izraelio bendrija nutarė, kad aukuro pašventinimo dienos[i1] būtų minimos su džiugesiu ir linksmybe kasmet metinių dieną aštuonias dienas nuo kislevo mėnesio dvidešimt penktos dienos. 60 Tuo metu jie pastatė aukštas sienas ir stiprius bokštus aplink Siono kalną, norėdami užkirsti kelią pagonims įsiveržti ir jį trypti, kaip jie anksčiau buvo darę. 61 Judas paskyrė įgulą, kad jį saugotų. Panašiai įtvirtino ir Bet Cūrą, idant žmonės turėtų tvirtovę arčiau Idumėjos. | 
