¹ Tada jo sūnus, vadinamas Makabiejumi, užėmė jo vietą. ² Visi broliai ir visi, kurie buvo prisidėję prie jo tėvo, palaikė jį ir ryžtingai kovojo už Izraelį.

³ Jis plačiai išgarsino savo tautą.

Tarsi milžinas apsivilko šarvus ir,

prisijuosęs ginklus,

žygiavo į mūšį po mūšio,

gindamas stovyklą kalaviju.

⁴ Savo žygdarbiuose jis buvo tarsi liūtas,

tarsi riaumojantis prie grobio jauniklis liūtas.

⁵ Jis ieškojo ir persekiojo atsimetėlius,

liepsnoms atidavė tautos vargintojus.

⁶ Atsimetėliai drebėjo iš siaubo,

kurį jis kėlė;

nedorėliai buvo visiškai apstulbinti,

ir jo ranka sėkmingai užbaigė išgelbėjimo žygį.

⁷ Savo žygiais daugeliui karalių jis kėlė apmaudą,

o Jokūbui ­ džiaugsmą;

jo atminimas lieka amžinai palaimintas.

⁸ Jis perėjo Judo miestus,

naikindamas juose atsimetėlius,

ir nugręžė [Dievo] rūstybę nuo Izraelio.

⁹ Apie jį buvo kalbama iki žemės pakraščių;

jis subūrė žūstančiuosius.

¹⁰ Dabar Apolonijas pašaukė prie ginklų pagonis, kad drauge su didžiule kariuomene iš Samarijos eitų į karą su Izraeliu. ¹¹ Judas apie tai sužinojo ir, išžygiavęs pasitikti, nugalėjo jį ir nukovė. Sužeistų ir kritusių buvo daug, o išlikusieji pabėgo. ¹² Po mūšio buvo paimta jų manta. Apolonijo kalaviją Judas pasiliko sau. Juo kovojo visą savo gyvenimą.

¹³ Sirijos kariuomenės vadas Seronas išgirdo, kad Judas subūrė aplink save būrį ištikimų vyrų, pasiruošusių kovoti. ¹⁴ Jis tarė: „Įsigysiu vardą ir garbę karalystėje, nugalėdamas Judą ir jo sekėjus, niekinančius karaliaus įsaką.“ ¹⁵ Dar kartą didžiulė netikėlių kariuomenė leidosi su juo į žygį atkeršyti izraelitams. ¹⁶ Jam atžygiavus prie Bet Horono šlaito, Judas išėjo pasipriešinti su mažu būriu. ¹⁷ Pamatę prieš juos žygiuojančią kariuomenę, jie tarė Judui: „Kaipgi mes galime, būdami tokie negausūs, kovoti su tokia didžiule ir gausia minia? Be to, mes alpstame, nes šiandien dar nieko nevalgėme.“ ¹⁸ Judas atsakė: „Gali būti lengva sudėti daugelį į nedaugelio rankas, nes Dangaus akivaizdoje nėra skirtumo tarp išgelbėjimo per daugelį ir per nedaugelį. ¹⁹ Pergalė mūšyje priklauso ne nuo kariuomenės dydžio, bet nuo jėgos, kuri ateina iš Dangaus. ²⁰ Jie atžygiuoja prieš mus su dideliu įžūlumu ir nedorumu, kad mus, mūsų žmonas bei vaikus sunaikintų ir apiplėštų. ²¹ Bet mes kovojame už savo gyvastį ir įsakymus. ²² Pats Dangus sutriuškins juos mūsų akyse. Nebijokite jų!“

²³ Vos tai pasakęs, jis puolė juos. Seronas ir visa jo kariuomenė buvo akyse sutriuškinti. ²⁴ Jie vijosi juos Bet Horono šlaitu žemyn iki pat lygumos. Ne mažiau kaip aštuoni šimtai jų vyrų buvo nukauti, o likusieji pabėgo į filistinų žemę. ²⁵ Nuo tada Judo ir jo brolių imta bijoti, ir pagonis visur apėmė siaubas. ²⁶ Jo garsas pasiekė karalių, ir visi pagonys pasakojo apie Judo kovas.

²⁷ Gavęs žinią apie šiuos įvykius, karalius Antiochas labai įtūžo. Jis įsakė sutelkti visas karalystės karo pajėgas, labai galingą kariuomenę. ²⁸ Atidaręs iždą, jis išdalijo vienerių metų algą kariams ir įsakė būti pasiruošusiems žygiuoti. ²⁹ Tačiau jis pamatė, kad pinigai karalystės ižde išsekę, be to, duoklė iš valdų sumažėjusi dėl vaidų ir skurdo, kuriuos jis buvo sukėlęs krašte, panaikindamas įstatymus, buvusius nuo seniausių laikų. ³⁰ Tad jis baiminosi, kad, kaip jau anksčiau ne kartą buvo atsitikę, nebus gana jo išlaidoms ir dovanoms, kurias buvo pratęs dalyti dosniau negu jo pirmtakai soste. ³¹ Būdamas keblioje padėtyje, jis nutarė žygiuoti į Persiją išrinkti mokesčių iš tų valdų ir sutelkti daug lėšų.

³² Savo vietininku jis paliko Lisiją, įžymų karališkos kilmės vyrą, kad rūpintųsi karaliaus reikalais valdose nuo Eufrato upės iki Egipto ribos. ³³ Lisijui buvo pavesta auklėti ir Antiocho sūnų. ³⁴ Pavedęs Lisijui pusę savo karo pajėgų ir dramblius, jis davė jam nurodymų dėl visko, ką norėjo, kad būtų padaryta. O prieš Judėjos ir Jeruzalės gyventojus ³⁵ Lisijui buvo įsakyta pasiųsti kariuomenę, kad sutriuškintų ir sunaikintų Izraelio galybę ir kas dar likę iš Jeruzalės. Net jų atminimą turėjo ištrinti iš tos vietos, ³⁶ ateivius apgyvendinti visoje jų žemėje ir išdalyti kraštą burtais. ³⁷ Tada, pasiėmęs pusę savo karo pajėgų, šimtas keturiasdešimt septintais metais karalius paliko sostinę Antiochiją. Persikėlęs per Eufrato upę, jis žygiavo per Aukštutines sritis.

³⁸ Lisijas išrinko Dorimeno sūnų Ptolemėją, Nikanorą ir Gorgiją, narsius vyrus iš karaliaus bičiulių, ³⁹ ir išsiuntė juos su keturiasdešimt tūkstančių pėstininkų ir septyniais tūkstančiais raitininkų žygiuoti į Judo kraštą ir sunaikinti jį, kaip karalius buvo įsakęs. ⁴⁰ Tad jie leidosi į žygį su visa ta kariuomene ir atžygiavę pasistatė stovyklą lygumoje prie Emauso. ⁴¹ Apylinkės pirkliai, išgirdę apie jų garsą, atėjo į stovyklą, nešini grandinėmis ir daugybe aukso bei sidabro, izraelitų į vergiją pirkti. Prie žygio prisidėjo pajėgos iš Idumėjos ir Filistijos.

⁴² Judas ir jo broliai matė, kad padėtis tapo lemtinga, nes priešo kariuomenė buvo pasistačiusi stovyklą jų žemėje. Be to, jie žinojo ir apie karaliaus įsakymus juos visiškai išnaikinti. ⁴³ Tad jie sakė vienas kitam: „Pakelkime savo tautą iš griuvėsių ir kovokime už savo tautą ir savo šventyklą!“

⁴⁴ Bendrija susirinko pasirengti mūšiui ir pasimelsti, maldauti pasigailėjimo ir užuojautos.

⁴⁵ Jeruzalė buvo tuščia kaip tyrai,

nė vienas jos vaikų nei išėjo, nei įėjo;

šventovė buvo trypiama,

svetimtaučiai buvo tvirtovėje.

Ji buvo pagonių buveinė.

Džiaugsmas buvo atimtas iš Jokūbo,

fleita ir arfa nutilusios.

⁴⁶ Taigi po apžiūros jie nuėjo į Micpą netoli Jeruzalės, nes ten, Micpoje, anksčiau buvo Izraelio maldos vieta. ⁴⁷ Tą dieną jie pasninkavo ir vilkėjo ašutinėmis, pasibarstę galvas pelenais ir persiplėšę drabužius. ⁴⁸ Jie atskleidė Įstatymo knygą, norėdami rasti ženklų apie rūpimus dalykus, kaip pagonys būtų taręsi su savo stabų atvaizdais. ⁴⁹ Drauge jie atsinešė taip pat kunigiškus apdarus, pirmienas ir dešimtines, iškilmingai pastatė priekyje nazyrus, atlikusius savo įžado laiką. ⁵⁰ Pakeltu balsu jie šaukėsi Dangaus, tardami:

„Ką mes su jais darysime?

Kur mes juos nunešime?

⁵¹ Tavo šventykla sutrypta ir išniekinta,

tavo kunigai gedi ir skursta.

⁵² Štai pagonys susibūrę prieš mus,

kad mus sunaikintų;

tu žinai jų sąmokslą prieš mus.

⁵³ Kaip mes galėsime jiems pasipriešinti,

jeigu tu mums nepadėsi?“

⁵⁴ Kartu jie pūtė trimitus ir šaukė pakeltu balsu.

⁵⁵ Tada Judas paskyrė žmonėms vadus vadovauti tūkstančiams, šimtams, penkiasdešimtims ir dešimtims. ⁵⁶ Visiems, kurie statosi namus ar ką tik yra vedę, ar veisia vynuogyną, ir tiems, kurie yra baimės apimti, pagal Įstatymą jis leido grįžti namo. ⁵⁷ Tada visa kariuomenė išžygiavo ir pasistatė stovyklą į pietus nuo Emauso. ⁵⁸ Judas tarė: „Pasiruoškite mūšiui ir būkite drąsūs! Būkite pasirengę anksti rytą kovoti su šiais pagonimis, susibūrusiais sunaikinti mus ir mūsų šventovę. Verčiau mums mirti kovojant, negu matyti žūtį savo tautos ir savo šventovės! Ką lems Dangus, tą jis ir padarys.“