¹ Karaliaus Demetrijo sūnus Antiochas atsiuntė laišką iš jūros salų Simonui, kunigui bei žydų etnarchui, ir visai tautai. ² Jo turinys buvo toks:

„Karalius Antiochas su džiaugsmu sveikina Simoną, vyriausiąjį kunigą bei žydų etnarchą, ir žydų tautą.

³ Kadangi keletas niekšų pasigrobė mūsų protėvių karalystę, o aš esu nutaręs pareikšti teises į tą karalystę, kad atkurčiau ją, kokia ji anksčiau buvo, ir esu sutelkęs dideles samdytų karių pajėgas bei apginklavęs daugybę karo laivų ⁴ ir pasirengęs išsikelti į savo kraštą, kad galėčiau nubausti tuos, kurie sunaikino mūsų kraštą bei nuniokojo daugybę miestų mano karalystėje, ⁵ dabar patvirtinu tau visų mokesčių atleidimą, suteiktą tau prieš mane buvusių karalių, ir visas lengvatas, kurias jie yra tau suteikę. ⁶ Aš suteikiu tau leidimą kaldinti savo paties monetas savo kraštui. ⁷ Jeruzalė ir šventovė turi būti laisvos. Visi ginklai, kuriuos pasigaminai, ir tvirtovės, kurias pasistatei ir dabar valdai, liks tavo nuosavybė. ⁸ Visos tavo skolos karaliaus iždui, dabartinės ar būsimos, atleidžiamos nuo dabar visam laikui. ⁹ Be to, kai atgausime savo karalystę, mes suteiksime tokią didžią garbę ir tau, ir tavo tautai, ir šventovei, kad jūsų garbė bus žinoma visoje žemėje.“

¹⁰ Šimtas septyniasdešimt ketvirtais metais Antiochas leidosi į žygį ir išsikėlė į savo protėvių šalį. Visos ginkluotos pajėgos taip susitelkė pas jį, kad Trifonui jų mažai teliko. ¹¹ Antiocho vejamas, Trifonas pabėgo į Dorą prie jūros, ¹² nes žinojo, kad jį užgriuvo didelės nelaimės ir kad jo pajėgos jį paliko. ¹³ Antiochas pasistatė stovyklą prie Doros su šimtu dvidešimt tūkstančių karių ir aštuoniais tūkstančiais raitininkų. ¹⁴ Jam puolant miestą, laivai parėmė mūšį iš jūros pusės. Taigi Antiochas puolė miestą iš sausumos ir iš jūros, neleisdamas niekam nei įeiti, nei išeiti.

¹⁵ Tuo tarpu Numenijas su savo palyda parvyko iš Romos, atgabendamas karaliams ir šalims laiškus:

¹⁶ „Liucijus, romiečių konsulas, su džiaugsmu sveikina karalių Ptolemėją.

¹⁷ Žydų pasiuntiniai atvyko pas mus kaip mūsų draugai ir sąjungininkai atnaujinti senos mūsų draugystės ir sąjungos. Jie buvo atsiųsti vyriausiojo kunigo Simono bei žydų tautos ¹⁸ ir atnešė tūkstantį minų sveriantį aukso skydą. ¹⁹ Todėl mes nutarėme parašyti jums, įvairiems karaliams ir šalims, įspėdami nedaryti jiems skriaudos, nekelti karo prieš juos ar jų miestus, ar jų kraštą ir nesidėti į sąjungą su tais, kurie prieš juos kariauja. ²⁰ Mes nutarėme priimti iš jų tą aukso skydą. ²¹ Taigi jeigu kas nors iš niekšų, ieškodami prieglaudos, yra atbėgę iš jų krašto pas jus, perduokite juos vyriausiajam kunigui Simonui, kad jie būtų nubausti pagal jų įstatymą.“

²² Konsulas parašė panašius laiškus karaliui Demetrijui, Atalui, Ariaratui, Arsakui ²³ ir visoms šalims, įskaitant Sampsamą, Spartą, Delą, Mindą, Sicioną, Kariją, Samą, Pamfiliją, Lykiją, Halikarnasą, Rodą, Faselį, Kosą, Sidę, Arvadą, Gortiną, Knidą, Kiprą ir Kirėnę. ²⁴ Laiško nuorašas buvo atsiųstas ir vyriausiajam kunigui Simonui.

²⁵ Tuo tarpu karalius Antiochas, būdamas stovykloje priešais Dorą, be perstojo puolė, siųsdamas savo pajėgas ir statydamas kovos pabūklus. Uždaręs mieste Trifoną, užkirto kelią bet kam išeiti ar įeiti. ²⁶ Ir Simonas atsiuntė du tūkstančius rinktinių vyrų padėti jam kariauti, aukso bei sidabro ir daug karinės aprangos. ²⁷ Bet jis atsisakė priimti pagalbą, sulaužė susitarimą, kurį anksčiau buvo sudaręs su Simonu, ir tapo jam priešiškas. ²⁸ Jis nusiuntė Atenobiją, vieną iš savo bičiulių, derėtis su juo, tardamas: „Valdote Jopę, Gezerą ir tvirtovę Jeruzalėje. Tai mano karalystės miestai. ²⁹ Nuniokojote jų žemes, padarėte daug žalos kraštui, užvaldėte daug vietovių mano karalystėje. ³⁰ Tad atiduokite miestus, kuriuos esate pagrobę, ir duoklės mokestį vietovių, kurias esate užėmę už Judėjos ribų. ³¹ Priešingu atveju mokėkite man penkis šimtus sidabro talentų už padarytą žalą ir kitus penkis šimtus talentų miestų duoklės mokesčio. Antraip mes ateisime ir kariausime su jumis.“

³² Taigi karaliaus bičiulis Atenobijas atvyko į Jeruzalę. Pamatęs Simono didybę, aukso bei sidabro taures jo indaujoje ir didingą palydą, Atenobijas buvo nustebintas. Kai jis perdavė karaliaus žodžius, ³³ Simonas atsakydamas tarė: „Jokios svetimos žemės mes nesame užėmę nei svetimos nuosavybės nesame pagrobę. Mes atsiėmėme tik savo protėvių paveldą, kuris kadaise iš mūsų buvo neteisėtai atimtas priešų. ³⁴ Tad dabar, turėdami palankią progą, mes atkakliai pareiškiame savo teisę į mūsų protėvių paveldą. ³⁵ O Jopės ir Gezero, kurių tu reikalauji, vyrai darė labai daug žalos mūsų žmonėms ir kraštui. Už jas duosime šimtą talentų.“

Atenobijas neatsakė jam nė žodžio, ³⁶ bet, sugrįžęs piktas pas karalių, pranešė jam tuos žodžius ir apie Simono didybę, ir apie visa, ką buvo matęs. Tai girdint, karalių pagavo nuožmus pyktis.

Simono sūnų pergalė

³⁷ Tuo tarpu Trifonas pabėgo laivu į Ortoziją. ³⁸ Karalius paskyrė Kendebają pajūrio srities vyriausiuoju valdytoju ir davė jam pėstininkų ir raitininkų. ³⁹ Įsakė jam pradėti karo žygį prieš Judėją, atstatyti Kedroną, sutvirtinti jo vartus ir kovoti su tauta, o pats karalius leidosi vytis Trifoną. ⁴⁰ Kendebajas nužygiavo į Jabnę, pradėjo erzinti tautą, užpuldinėti Judėją, imti žmones į nelaisvę ir žudyti. ⁴¹ Kaip karalius buvo įsakęs, jis atstatė Kedroną ir apgyvendino ­ paliko jame raitininkų bei pėstininkų įgulą, kad darytų išpuolius ir saugotų Judėjos kelius.