¹ Šimtas septyniasdešimt antrais metais karalius Demetrijas, sutelkęs kariuomenę, nužygiavo į Mediją, ieškodamas pagalbos kovoje su Trifonu. ² Persijos ir Medijos karalius Arsakas, išgirdęs, kad įsiveržta į jo žemes, išsiuntė į žygį vieną savo karo vadų, kad paimtų Demetriją gyvą į nelaisvę. ³ Karo vadas leidosi į žygį ir, paėmęs į nelaisvę, atgabeno jį pas Arsaką, o šis įmetė jį į kalėjimą.

⁴ Kraštas gyveno taikiai per visas Simono dienas.

Jis rūpinosi savo tautos gerove.

Žmonės gėrėjosi jo galybe

ir jo didingumu per visą jo gyvenimą.

⁵ Jis apvainikavo visą savo garbę,

užimdamas Jopės uostą,

padarydamas jį jūros salų vartais.

⁶ Jis išplėtė savo tautos ribas,

tapdamas krašto šeimininku.

⁷ Jis paėmė daug belaisvių,

tapo Gezero, Bet Cūro bei tvirtovės šeimininku,

pašalino iš jos nešvarius daiktus,

ir nebuvo, kas galėtų su juo lygiuotis.

⁸ Žmonės dirbo savo žemę ramybėje,

laukai davė derlių,

o lygumų medžiai ­ vaisių.

⁹ Seni vyrai laisvai sėdėjo aikštėse,

šnekučiuodamiesi apie savo palaimą;

vaikinai vilkėjo šaunų kario apdarą.

¹⁰ Jis nesiliovė tiekti miestams maistą

ir aprūpinti juos gynybos priemonėmis,

kol jo garsas nuskambėjo iki pat žemės pakraščių.

¹¹ Jis padarė taiką krašte,

ir Izraelis patyrė didelį džiaugsmą.

¹² Kiekvienas sėdėjo po savo vynmedžiu bei figmedžiu,

ir nebuvo kam jų bauginti.

¹³ Nebeliko krašte, kas prieš juos kovotų;

tų dienų karaliai buvo sutriuškinti.

¹⁴ Simonas padėjo visiems savo tautos kukliesiems,

uoliai laikėsi Įstatymo

ir iššlavė visus atsimetėlius ir nedorėlius.

¹⁵ Jis padarė šventovę garbingą,

praturtindamas ją reikmenimis.

¹⁶ Žinia apie Jehonatano mirtį pasklido iki Romos ir net Spartos. Žmonės labai liūdėjo. ¹⁷ Bet išgirdę, kad jo brolis Simonas vietoj jo tapo vyriausiuoju kunigu ir valdo kraštą bei jo miestus, ¹⁸ jie išraižė jam vario lenteles, norėdami atnaujinti draugystę ir sąjungą, kurią buvo sudarę su jo broliais Judu ir Jehonatanu. ¹⁹ Jos buvo perskaitytos Jeruzalėje sueigos akivaizdoje.

²⁰ Štai nuorašas laiško, kurį atsiuntė spartiečiai.

„Spartiečių valdovai ir Spartos miestas su džiaugsmu sveikina vyriausiąjį kunigą Simoną, seniūnus, kunigus ir visą žydų tautą, mūsų brolius.

²¹ Pasiuntiniai, kuriuos atsiuntėte mūsų tautai, pranešė apie jūsų garbę ir garsą, ir mes džiaugėmės, kad jie atvyko. ²² Mes esame šitaip užrašę jų pranešimo turinį savo viešų sueigų užrašuose: ‘Antiocho sūnus Numenijas ir Jasono sūnus Antipatras, žydų pasiuntiniai, atvyko pas mus atnaujinti draugystės ryšių su mumis. ²³ Tautai patiko surengti šiems vyrams iškilmingą priėmimą ir jų žodžių nuorašą padėti į tautos archyvą, kad spartiečių tauta turėtų jų įrašą. Šio įrašo nuorašas pasiųstas vyriausiajam kunigui Simonui.’“

²⁴ Po to jie nusiuntė į Romą Numeniją su dideliu aukso skydu, sveriančiu tūkstantį minų, kad patvirtintų sąjungą su romėnais.

²⁵ Girdėdami apie tuos dalykus, žmonės sakė: „O kaip mes padėkosime Simonui ir jo sūnums? ²⁶ Jis, jo broliai ir tėvo namai buvo mums ir atrama, ir parama. Jie kovojo ir, atrėmę Izraelio priešus, išsaugojo jo laisvę!“ ²⁷ Išraižius įrašą vario lentelėse, jis buvo pritaisytas prie stulpų Siono kalne.

Štai įrašo nuorašas:

„Šimtas septyniasdešimt antrų metų, tai yra trečių didžiojo vyriausiojo kunigo Simono metų, elulo aštuonioliktą dieną Asaramelyje, ²⁸ kunigų ir žmonių, krašto vadų ir seniūnų didžiojoje sueigoje mums buvo pranešta:

²⁹ ‘Mūsų krašte bemaž be perstojo vykstant karams, Matatijo sūnus Simonas, kunigas iš Joaribo palikuonių, bei jo broliai statė save į pavojų ir priešinosi mūsų tautos priešams, kad išsaugotų savo šventovę bei Įstatymą, ir pelnė didelę garbę savo tautai. ³⁰ Jehonatanas subūrė tautą, tapo vyriausiuoju kunigu ir buvo sujungtas su savo protėviais. ³¹ Priešams nusprendus užpulti kraštą ir pakelti ranką prieš šventovę, ³² pakilo Simonas ir kovojo už savo tautą. Apginkluodamas savo tautos karius ir mokėdamas jiems algas, jis išleido daug savo pinigų. ³³ Jis įtvirtino Judėjos miestus ir Bet Cūrą prie Judėjos ribų, kur anksčiau buvo laikomi priešų ginklai, ir pastatė ten žydų įgulas. ³⁴ Jis įtvirtino Jopę prie jūros ir Gezerą palei Azotą, kur anksčiau gyveno priešai. Ten jis apgyvendino žydus ir aprūpino tuos miestus, kas tik buvo reikalinga jiems atsistoti ant kojų. ³⁵ Žmonės matė Simono ištikimybę bei garbę, kurią jis buvo pasiruošęs pelnyti savo tautai, ir paskyrė jį savo vadu bei vyriausiuoju kunigu dėl to, kad visa tai jis buvo padaręs, ir dėl jo teisumo bei visapusiškos ištikimybės savo tautai. Visais būdais jis stengėsi išaukštinti savo tautą. ³⁶ Jo dienomis ir jam vadovaujant pasisekė išvaryti iš krašto pagonis, taip pat buvusius Dovydo mieste Jeruzalėje. Jie buvo pasistatę tvirtovę, iš kurios darydavo išpuolius, norėdami suteršti šventovės aplinką ir skaudžiai pažeisti jos orumą. ³⁷ Joje jis apgyvendino žydų karius bei ją įtvirtino krašto ir miesto saugumo dėlei ir paaukštino Jeruzalės sienas.

³⁸ Turėdamas visus tuos dalykus omenyje, karalius Demetrijas patvirtino jį vyriausiuoju kunigu, ³⁹ pakėlė jį į savo bičiulius ir suteikė jam garbingų poaukščių, ⁴⁰ nes girdėjo, kad romiečiai buvo kreipęsi į žydus kaip savo draugus, sąjungininkus bei brolius ir kad romiečiai buvo iškilmingai priėmę Simono pasiuntinius. ⁴¹ Todėl žydai ir jų kunigai nutarė, kol pasirodys patikimas pranašas, kad Simonas būtų jų vadas visam laikui, ⁴² kad jis būtų jų karo vadas, kad rūpintųsi šventove, kad skirtų pareigūnus, atsakingus už pamaldas šventovėje, ir krašto, ginkluotės bei įtvirtinimų pareigūnus, ⁴³ kad rūpintųsi šventove ir kad visi jam paklustų, kad sutartys krašte būtų rašomos jo vardu ir kad vilkėtų karališku purpuru ir nešiotų aukso sagę. ⁴⁴ Niekam iš žmonių ar kunigų nebus leista panaikinti bet kurį iš šių nutarimų ar priešintis tam, ką jis įsakys, ar sušaukti krašte sueigą be jo leidimo, ar rengtis purpuru, ar prisisegti aukso sagę. ⁴⁵ Kas elgtųsi priešingai šiems nutarimams ar atmestų bet kurį iš jų, bus baudžiamas.’“

⁴⁶ Visa tauta sutiko duoti Simonui teisę elgtis pagal šiuos nutarimus. ⁴⁷ Simonas juos priėmė ir sutiko būti vyriausiuoju kunigu, valdytoju ir žydų tautos bei kunigų etnarchu^[i1] ir būti jų visų gynėju. ⁴⁸ Buvo duotas įsakymas išraižyti šį įrašą vario lentelėse, pritvirtinti jas žymioje vietoje šventovės aplinkoje ⁴⁹ ir jų nuorašą padėti į iždą, kad Simonas ir jo sūnūs juos turėtų.