¹ Tuo tarpu Egipto karalius, sutelkęs dideles karines pajėgas, gausias tarsi pajūrio smiltys, ir daug laivų, mėgino klasta paimti Aleksandro karalystę ir prijungti prie savosios. ² Jis sakėsi žygiuojąs į Siriją taikingų norų vedamas. Miestų gyventojai atidarė jam vartus ir ėjo jo pasitikti. Mat Aleksandras buvo jiems įsakęs tai daryti, nes Ptolemėjas buvo jo uošvis. ³ Bet Ptolemėjas, įėjęs į miestus, kiekviename palikdavo savo ginkluotų pajėgų įgulą.

⁴ Kai jis pasiekė Azotą, gyventojai parodė sudegintą Dagono šventovę, sunaikintą Azotą bei nuniokotas apylinkes, visur tysančius lavonus ir suanglėjusius lavonus tų, kuriuos Jehonatanas buvo sudeginęs kare. Jie buvo sumesti į krūvas prie kelio. ⁵ Norėdami iš anksto nuteikti karalių prieš Jehonataną, jie papasakojo ir visa, ką Jehonatanas buvo padaręs, tačiau karalius tylėjo. ⁶ Jehonatanas pasitiko karalių Jopėje labai iškilmingai. Jiedu vienas kitą pasveikino ir ten praleido naktį. ⁷ Palydėjęs karalių iki pat upės, vardu Eleuteras, Jehonatanas sugrįžo į Jeruzalę.

⁸ O karalius Ptolemėjas savo ruožtu paėmė pajūrio miestus iki pajūrio Seleukijos. Visą laiką jis brandino sąmokslą prieš Aleksandrą. ⁹ Jis nusiuntė pasiuntinius pas karalių Demetriją, tardamas: „Eikš, sudarykime sandorą. Aš tau duosiu savo dukterį žmona, kurią yra vedęs Aleksandras, ir tu būsi karaliumi savo tėvo karalystėje. ¹⁰ Mat aš gailiuosi davęs tam žmogui savo dukterį. Juk jis mėgino mane nužudyti!“ ¹¹ Ptolemėjas kaltino Aleksandrą, kad jis troško paimti jo karalystę. ¹² Tad, atėmęs iš jo savo dukterį ir atidavęs Demetrijui, Ptolemėjas nutraukė santykius su Aleksandru. Jų nesantaika iškilo į viešumą.

¹³ Po to Ptolemėjas, įžygiavęs į Antiochiją, užsidėjo Azijos karaliaus vainiką. Taigi jis nešiojo ant galvos du vainikus ­ Egipto ir Azijos.

¹⁴ O karalius Aleksandras visą tą laiką buvo Kilikijoje, nes tos srities gyventojai buvo sukėlę maištą. ¹⁵ Apie tai išgirdęs Aleksandras atžygiavo į mūšį su savo varžovu. Ptolemėjas išėjo prieš jį su galinga kariuomene ir privertė bėgti. ¹⁶ Ieškodamas prieglobsčio, Aleksandras pabėgo į Arabiją, o karalius Ptolemėjas tapo nugalėtoju. ¹⁷ Zabdielis Arabas, nukirtęs Aleksandrui galvą, atsiuntė ją Ptolemėjui. ¹⁸ Bet po trejeto dienų Ptolemėjas mirė, ir jo įgulos tvirtovėse jų gyventojų buvo sunaikintos. ¹⁹ Taigi šimtas šešiasdešimt septintais metais karaliumi tapo Demetrijas.

Jehonatanas ir Demetrijas

²⁰ Tomis dienomis Jehonatanas pašaukė prie ginklų Judėjos vyrus pulti tvirtovę Jeruzalėje. Prieš ją buvo pastatyta daug apgulos pabūklų. ²¹ Bet keletas atsimetėlių, nekentusių savo tautos, nuėję pas karalių Demetriją, pranešė, kad Jehonatanas apgulė tvirtovę. ²² Žinia karalių labai supykdė. Vos ją išgirdęs, tuojau pat leidosi kelionėn į Ptolemaidę. Jis parašė Jehonatanui laišką, kad nutrauktų apgulą ir atvyktų kiek galima greičiau susitikti su juo pasitarti Ptolemaidėje.

²³ Tai išgirdęs, Jehonatanas įsakė tęsti apgulą. Tada su rinktine palyda keleto Izraelio seniūnų ir keleto kunigų jis išdrįso statyti save į pavojų. ²⁴ Pasiėmęs sidabro, aukso, apdarų ir daug kitokių dovanų, jis nuvyko pas karalių į Ptolemaidę. Ir jam pasisekė pelnyti jo malonę. ²⁵ Nors vienas ar kitas jo tautos atsimetėlių nesiliovė jį skųsti, ²⁶ karalius elgėsi su juo kaip jo pirmtakai buvo elgęsi ir išaukštino jį visų savo bičiulių akivaizdoje. ²⁷ Jis patvirtino jį vyriausiuoju kunigu, pripažino visus jam anksčiau suteiktus garbės apdovanojimus ir įsakė įtraukti jį į pirmųjų bičiulių sąrašą.

²⁸ O Jehonatanas paprašė karalių atleisti Judėją ir tris Samarijos sritis nuo mokesčių, žadėdamas jam už tai tris šimtus talentų. ²⁹ Karalius sutiko ir parašė apie tuos dalykus Jehonatanui tokį raštą:

³⁰ „Karalius Demetrijas su džiaugsmu sveikina savo brolį Jehonataną ir žydų tautą.

³¹ Mes parašėme apie jus giminaičiui Lastenui. Dabar siunčiame jums šį mūsų rašto nuorašą, kad žinotumėte.

³² ‘Karalius Demetrijas su džiaugsmu sveikina savo tėvą Lasteną.

³³ Mes nutarėme atlyginti žydų tautai, mūsų sąjungininkei, uoliai vykdančiai įsipareigojimus, už jų rodomą ištikimybę. ³⁴ Todėl patvirtiname jiems ne tik Judėjos, bet ir trijų sričių ­ Aferemos, Lydos ir Ramataimų žemės nuosavybę. Tos sritys drauge su joms pavaldžiomis gyvenvietėmis buvo prijungtos prie Judėjos iš Samarijos. Visiems atnašaujantiems auką Jeruzalėje mes suteikėme atleidimą nuo karaliaus mokesčių, kuriuos anksčiau karalius iš jų kasmet imdavo nuo laukų ir vaismedžių derliaus. ³⁵ Nuo šio meto mes suteikiame jiems atleidimą nuo mokesčių už kitus dalykus, būtent, kas priklauso mums už dešimtines, kas priklauso mums kaip duoklė ir galop kas priklauso mums kaip mokesčiai už druskos duobes bei vainikus. ³⁶ Nuo šiol nė viena šių lengvatų nebus niekada atšaukta. ³⁷ Užtat pasirūpinkite, kad būtų padarytas šio rašto nuorašas. Tebūna jis perduotas Jehonatanui ir išstatytas žymioje vietoje šventajame kalne.’“

³⁸ Karalius Demetrijas matė, kad kraštas jo valdžioje buvo ramus ir nebuvo, kas jam priešintųsi, todėl paleido visas savo karines pajėgas, pasiųsdamas visus vyrus namo, išskyrus svetimtaučių dalinius, pasamdytus iš tautų salose. Užtat visi karinių pajėgų vyrai, tarnavę jo pirmtakams, jo nekentė. ³⁹ Toks Trifonas, anksčiau buvęs vienas Aleksandro rėmėjų, pastebėjęs, kad visos karinės pajėgos murma ant Demetrijo, nuvyko pas Jamliką Arabą, auginantį jaunutį Aleksandro sūnų Antiochą. ⁴⁰ Trifonas primygtinai įtikinėjo jį perduoti berniuką jam, nes padarysiąs jį karaliumi vietoj jo tėvo. Be to, jis papasakojo Jamlikui, ką Demetrijas buvo padaręs, ir apie neapykantą, jam sukeltą kariuomenėje. Ten jis išbuvo ilgą laiką.

⁴¹ Tuo tarpu Jehonatanas nusiuntė prašymą karaliui Demetrijui, kad atitrauktų iš tvirtovės Jeruzalėje ir iš kitų tvirtovių savo įgulas, nes jos nesiliovė puldinėti Izraelį. ⁴² Demetrijas taip atsakė Jehonatanui: „Ne tik ko prašai padarysiu tau bei tavo tautai, bet ir suteiksiu didesnę garbę tau bei tavo tautai, kai tik bus proga. ⁴³ O dabar tu gerai pasielgsi, jei atsiųsi vyrų, kad padėtų man kovoti, nes visa mano kariuomenė kelia maištą.“ ⁴⁴ Tad Jehonatanas nusiuntė jam į Antiochiją tris tūkstančius patyrusių vyrų. Jiems atžygiavus, karalius labai apsidžiaugė.

⁴⁵ Miesto gyventojai, šimtas dvidešimt tūkstančių, susitelkė mieste, norėdami užmušti karalių. ⁴⁶ Bet karalius pabėgo į rūmus. Tada miesto gyventojai, užėmę pagrindines gatves, pradėjo pulti. ⁴⁷ Karalius pasišaukė į pagalbą žydus. Jie visi susibūrė aplink jį, po to išsisklaidė ir po miestą. Tą dieną jie užmušė apie šimtą tūkstančių miesto gyventojų. ⁴⁸ Jie padegė miestą ir, drauge paimdami daug grobio, išgelbėjo karalių. ⁴⁹ Matydami, kad žydai tvarkosi mieste, kaip jiems patinka, miesto gyventojai neteko drąsos ir šaukėsi karaliaus, maldaudami: ⁵⁰ „Suteik mums paliaubas! Tesiliauja žydai kovoti prieš mus ir mūsų miestą!“ ⁵¹ Tad jie metė ginklus ir susitaikė. Taigi žydai įsigijo garbės karaliaus ir visų jo valdinių akyse. Išgarsėję visoje jo karalystėje, jie sugrįžo į Jeruzalę, nešini daugybe grobio.

⁵² Karalius Demetrijas vėl tvirtai sėdėjo savo karalystės soste, ir visa šalis buvo rami jo valdžioje. ⁵³ Bet jis sulaužė savo pažadų žodį ir atsitolino nuo Jehonatano. Užuot atsilyginęs už visas paslaugas, kurias Jehonatanas buvo jam padaręs, Demetrijas pridarė jam daug bėdų.

⁵⁴ Tada sugrįžo Trifonas su jaunuoju berniuku Antiochu, šis tapo karaliumi ir buvo vainikuotas. ⁵⁵ Visi kariai, kuriuos Demetrijas buvo paleidęs, susitelkė aplink Antiochą ir kovojo su Demetriju, priversdami jį bėgti. ⁵⁶ Trifonas paėmė dramblius ir užėmė Antiochiją. ⁵⁷ Tada jaunasis Antiochas parašė Jehonatanui tokį laišką:

„Aš tvirtinu tave vyriausiuoju kunigu, skiriu tave keturių sričių valdytoju ir padarau tave vienu iš karaliaus bičiulių.“

⁵⁸ Jis nusiuntė jam ir aukso lėkščių bei stalo indų rinkinį, suteikė Jehonatanui teisę gerti iš aukso taurių, dėvėti purpurą ir nešioti aukso sagę. ⁵⁹ O Jehonatano brolį Simoną paskyrė valdytoju srities nuo Tyro Kopėčių iki Egipto ribos.

⁶⁰ Po to Jehonatanas leidosi į žygį ir aplankė Užeufratės sritį, peržygiuodamas per miestus. Visos Sirijos karinės pajėgos susitelkė pas jį kaip sąjungininkai. Jam atžygiavus į Aškeloną, miesto gyventojai išėjo iškilmingai jo pasitikti. ⁶¹ Iš ten jis nužygiavo į Gazą, bet Gazos gyventojai uždarė jam vartus. Jis apgulė miestą, niokodamas ugnimi apylinkes ir plėšdamas. ⁶² Gazos gyventojai maldavo Jehonataną pasigailėti, ir jis suteikė jiems taiką. Bet paėmė vadų sūnus įkaitais ir išsiuntė juos į Jeruzalę. Tada žygiavo per kraštą iki pat Damasko.

⁶³ Jehonatanas sužinojo, kad Demetrijo karo vadai atžygiavo su stipria kariuomene į Kedešą Galilėjoje, norėdami jį pašalinti iš tarnybos. ⁶⁴ Palikęs savo brolį krašte, jis nužygiavo jų pasitikti. ⁶⁵ Simonas pasistatė stovyklą prie Bet Cūro, ilgą laiką laikė apgulęs miestą ir vargino jo gyventojus. ⁶⁶ Jiems paprašius taikos, jis suteikė. Išvaręs juos iš miesto, užėmė jį ir paliko ten įgulą.

⁶⁷ O Jehonatanas ir jo kariuomenė pasistatė stovyklą prie Genezaro vandenų. Anksti kitą rytą jie nužygiavo į Hacoro lygumą. ⁶⁸ Ten, priešais jį, lygumoje, buvo svetimšalių kariuomenė. Svetimšaliai buvo atskyrę dalinį pulti Jehonataną iš pasalų kalnuose, o visa kariuomenė pasitiko jį akis į akį. ⁶⁹ Pasalų daliniui išlindus iš kalnų ir pradėjus mūšį, ⁷⁰ visi Jehonatano vyrai pabėgo. Nė vienas jų nepasiliko, išskyrus kariuomenės vadus Abšalomo sūnų Matatiją ir Halfio sūnų Judą. ⁷¹ Jehonatanas persiplėšė drabužius ir, pabarstęs sau ant galvos dulkių, meldėsi. ⁷² Po to, sugrįžęs į mūšį, taip smogė priešui, kad jie buvo priversti bėgti. ⁷³ Tai pamatę bėgantys jo vyrai sugrįžo ir prisidėjo prie jo. Nusiviję priešą iki pat stovyklos prie Kedešo, ten jie pasistatė stovyklą. ⁷⁴ Tą dieną krito trys tūkstančiai svetimtaučių karių. Tada Jehonatanas sugrįžo į Jeruzalę.