¹ Saliamonas tapo faraono, Egipto karaliaus, žentu. Jis paėmė faraono dukterį žmona ir parsivedė ją gyventi į Dovydo miestą, kol nebaigė statyti savo rūmų, VIEŠPATIES Namų ir mūro sienų aplink Jeruzalę. ² O žmonės vis dar atnašaudavo aukas aukštumų alkuose, nes VIEŠPATIES vardui Namai dar nebuvo pastatyti.

³ Saliamonas mylėjo VIEŠPATĮ, elgdamasis pagal savo tėvo Dovydo įstatus, tačiau ir jis atnašaudavo aukas ir smilkalus aukštumų alkuose. ⁴ Karalius vykdavo į Gibeoną atnašauti aukos, nes ten buvo pagrindinis aukštumų alkas. Ant to aukuro Saliamonas atnašaudavo tūkstantį deginamųjų aukų. ⁵ Gibeone VIEŠPATS pasirodė Saliamonui naktį sapne. „Prašyk, ko nori, kad tau duočiau,“ ­ tarė VIEŠPATS. ⁶ Saliamonas atsakė: „Tu parodei didelį gailestingumą savo tarnui, mano tėvui Dovydui, nes jis tavo akivaizdoje buvo tau ištikimas, teisus ir doros širdies. Tu taip pat išlaikei jam didelę ištikimą meilę, duodamas jam sūnų sėdėti jo soste, kaip tai vyksta šiandien. ⁷ Taigi dabar, o VIEŠPATIE, mano Dieve, tu padarei savo tarną karaliumi mano tėvo Dovydo vietoje, nors esu tik jaunas vaikinas. Dar nežinau nei kaip išeiti, nei kaip pareiti. ⁸ O tavo tarnas yra tautoje, kurią tu išsirinkai, gausioje tautoje, kuri dėl gausybės negali būti nei suskaičiuota, nei suskaityta. ⁹ Todėl suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta. Juk kas kitaip gali valdyti šią gausią tavo tautą?“

¹⁰ Saliamono prašymas rado malonę VIEŠPATIES akyse. ¹¹ Dievas tarė jam: „Kadangi to prašei, neprašei nei ilgo gyvenimo ir turtų sau, neprašei nei savo priešų gyvasties, bet prašei sau imlaus įžvalgumo, kad galėtumei žinoti, kas teisinga, ¹² aš įvykdau, kaip prašei. Iš tikrųjų suteikiu tau išmintingą ir įžvalgią širdį. Tokio kaip tu nebuvo prieš tave ir toks kaip tu nekils po tavęs. ¹³ Suteiksiu ir to, ko neprašei ­ turtų ir garbės visam tavo gyvenimui. Joks kitas karalius tau neprilygs. ¹⁴ Be to, jei eisi mano keliais, laikydamasis mano įstatų ir įsakymų, kaip tavo tėvas Dovydas, suteiksiu tau ilgą gyvenimą.“

¹⁵ Tada Saliamonas pabudo ir pamatė, kad tai buvo tik sapnas! Sugrįžęs į Jeruzalę, jis atsistojo priešais VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, atnašavo deginamąsias aukas, bendravimo aukas ir iškėlė pokylį visiems savo dvariškiams.

¹⁶ Tuo metu pas karalių atėjo dvi moterys paleistuvės ir jam prisistatė. ¹⁷ Viena moteris tarė: „Prašau, mano viešpatie! Ši moteris ir aš gyvename tuose pat namuose. Jai esant namuose, aš pagimdžiau kūdikį. ¹⁸ Atsitiko taip, kad trečią dieną po to, kai aš pagimdžiau, pagimdė ir ši moteris. Mudvi buvome drauge. Kito žmogaus namuose su mumis nebuvo, tik mes dvi. ¹⁹ Naktį šios moters sūnus mirė, nes ji miegodama jį nugulė. ²⁰ Atsikėlusi vidurnaktį, tavo tarnaitei miegant, ji paėmė mano sūnų man iš pašonės ir pasiguldė sau prie krūtinės, o savo mirusį sūnų paguldė man prie krūtinės. ²¹ Rytą atsikėlusi savo sūnaus žindyti, žiūriu, jis negyvas. Bet kai iš arčiau ryto metą apžiūrėjau, man pasidarė aišku, kad tai nebuvo tas sūnus, kurį pagimdžiau.“

²² Bet kita moteris prakalbėjo: „Ne! Tai mano sūnus ­ gyvasis, o negyvasis ­ tavo!“ O pirmoji kartojo: „Ne! Negyvasis sūnus tavo, o gyvasis sūnus mano!“ Taip juodvi ginčijosi karaliaus akivaizdoje.

²³ Tada karalius tarė: „Viena sako: ‘Štai mano sūnus ­ gyvasis’, ­ o kita sako: ‘Tai netiesa! Tavo sūnus ­ negyvasis, o mano sūnus ­ gyvasis.’“ ²⁴ Tada karalius įsakė: „Atneškite man kalaviją.“ Atnešus karaliui kalaviją, ²⁵ karalius tarė: „Padalykite gyvąjį vaiką į dvi dalis, duokite pusę vienai ir pusę kitai.“

²⁶ Moteris, kurios sūnus buvo gyvasis berniukas, degdama meile savo sūnui, maldavo karaliaus. „Prašau, mano viešpatie ­ šaukė ji, ­ atiduoti jai gyvąjį vaiką! Tik neužmuškite jo!“ O kita reikalavo: „Tenebūna nei mano, nei tavo. Padalykite!“ ²⁷ Tada karalius atsakė: „Atiduokite gyvąjį berniuką pirmajai, ­ tarė jis, ­ neužmuškite jo! Ji jo motina.“

²⁸ Visas Izraelis išgirdo apie tokį karaliaus nuosprendį. Visi jautė pagarbą karaliui, nes matė, kad jis turėjo Dievo išminties teisingumui vykdyti.