¹ Kai Ahabas papasakojo Jezabelei visa, ką Elijas padarė ir kaip išžudė kalaviju visus jos pranašus, ² Jezabelė nusiuntė pasiuntinį pas Eliją, tardama: „Tai man tepadaro dievai ir dar teprideda, jeigu šiuo laiku rytoj nepadarysiu su tavo gyvastimi, kaip buvo padaryta su kiekvieno iš jų gyvastimi.“ ³ Išsigandęs ir gelbėdamas savo gyvybę, jis tučtuojau pabėgo. Pasiekęs Judo Beer Šebą, jis paliko ten savo tarną, ⁴ o pats keliavo vieną dieną į dykumą. Priėjęs kadagį, atsisėdo po juo ir šaukėsi mirties. „Gana! ­ šaukė jis, ­ imk VIEŠPATIE, imk mano gyvastį, nes aš nesu geresnis už savo protėvius.“

⁵ Elijas atsigulė po kadagiu ir užmigo. Staiga jį palietė angelas ir tarė: „Kelkis ir valgyk!“ ⁶ Jis apsižvalgė. Žiūri, prie galvos žaizdre keptas paplotis ir ąsotis vandens. ⁷ VIEŠPATIES angelas atėjo antrą kartą ir, palietęs jį, tarė: „Kelkis ir valgyk, antraip kelionė tau bus per sunki.“ ⁸ Atsikėlęs pavalgė ir atsigėrė. Tuo maistu pasistiprinęs, jis ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat Dievo kalno Horebo. ⁹ Ten, įlindęs į olą, praleido naktį.

Tada jį pasiekė VIEŠPATIES žodis: „Ką čia veiki, Elijau?“ ¹⁰ Jis atsakė: „Aš degu uolumu VIEŠPAČIUI, Galybių Dievui, nes izraelitai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, o jie nori man gyvastį atimti.“

¹¹ „Išeik laukan, ­ pašaukė jis, ­ ir stovėk ant kalno prieš VIEŠPATĮ, nes VIEŠPATS praeis.“ Pūtė didelis vėjas ir buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš VIEŠPATĮ, bet VIEŠPATIES nebuvo vėjyje. Po vėjo ­ žemės drebėjimas, bet VIEŠPATIES nebuvo žemės drebėjime. ¹² Po žemės drebėjimo ­ ugnis, bet VIEŠPATIES nebuvo ugnyje. O po ugnies ­ švelnus tylus dvelksmas. ¹³ Išgirdęs jį, Elijas apsigaubė veidą skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos. Tada į jį balsas kreipėsi: „Ką čia veiki, Elijau?“ ¹⁴ Jis atsakė: „Aš degu uolumu VIEŠPAČIUI, Galybių Dievui, nes izraelitai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, o jie trokšta man gyvastį atimti.“

¹⁵ VIEŠPATS tarė jam: „Grįžk keliu, kuriuo atėjai, į Damasko dykumą. Ten nuėjęs, patepsi Hazaelį Aramo karaliumi. ¹⁶ Patepk ir Nimšio sūnų Jehuvą Izraelio karaliumi, o Šafato sūnų Eliziejų iš Abel Meholos patepk pranašu vietoj savęs. ¹⁷ Kas tik pabėgs nuo Hazaelio kalavijo, tą užmuš Jehuvas, o kas tik pabėgs nuo Jehuvo kalavijo, tą Eliziejus užmuš. ¹⁸ Aš paliksiu Izraelyje septynis tūkstančius ­ visus tuos, kurie nesiklaupė Baalui ir kurių lūpos jo nebučiavo.“

Eliziejaus pašaukimas

¹⁹ Iš ten iškeliavęs, Elijas rado Šafato sūnų Eliziejų beariantį. Buvo ariama dvylika jungų jaučių, o jis buvo su dvyliktuoju. Eidamas pro šalį, Elijas užmetė jam savo skraistę. ²⁰ Palikęs jaučius, šis bėgo paskui Eliją, sakydamas: „Prašau leisti man pabučiuoti tėvą ir motiną; tada tave seksiu.“ ­ „Eik, bet grįžk! ­ atsakė Elijas. ­ Argi aš tau trukdau?^[i1]“ ­ ²¹ Eliziejus sugrįžo ir, paėmęs jungą jaučių, paskerdė juos. Naudodamas pakinktus kaip malkas, jis išvirė jų mėsą ir davė žmonėms valgyti. Tada paliko, sekė Eliją ir tapo jo tarnu.